Penktokui

Tomui

Vis ilgesnį atstumą žvilgsnis

metams bėgant tave palydi,

vis rečiau rankelė į delną

nusileidžia, kai akys žydį.

Tik, kai širdį užgula tikras,

nepagražintas tavo gyvenimas,

išsilydo grūdintas stiklas

ant mamos peties ir srūvena, nes

reik išplauti vidaus aruodus,

pridulkėjusius dieną naktį,

kad pripildytum tuo, ką duoda

saulė, mėnuo - pasaulis. Dagtį

apklijuosi kolekcija savo,

bičių vaško žvakės įkvėptas,

ir liepsnosi, kad kelias tavo

būt it Laisvės Alėja nušviestas.