Motina

bėgo nubėgo laikas

paakius nubučiavęs

plaukus nuglostęs it vaikas

pažaidęs ir išvažiavęs

o tu likai susimąsčius

apsunkusiom kojom ir rankom

kruopščiai sagas užsisagsčius

klausaisi kaip dunda patrankos

anapus saugių namų sienų

ir dar labiau susitrauki

iki auksinių ražienų

ant visko netekusio lauko