Sapnas

Paliekù šiltą, jaukų lizdelį

ir į švytinčią dieną išbėgu.

Aš jaučiu jos švytėjimo galią,

bet vis tiek nepabudusi liēku.

Sapnas stipriai apraizgė protą:

vis dar degantį delną jaučiu -

tavo delną, - juo ilsis užkloti

mano pirštai it grabo dangčiu.

Tavo žvilgsnis dar glosto man veidą,

lūpos suokia... Kiek žodžių gaivių

ant ištroškusio kūno nusėdo...

Užsimerkiu. Čia būt - negaliu...