Atsirėmus į saulės spindulį II

II

aš ir pati nežinau

kada ir kaip prigludau nugara prie auksinį siūlą primenančio spindulio

jis maloniai šildė ir laikė mane

kaip kad laiko koklinio pečiaus siena žiemą

visiškoje ramybėje paskendusi 

tyrinėjau akimis priešais mane plytintį pasaulį

ir mylėjau kiekvieną jo dalelę 

trokšdama kad ta meilė niekada nesibaigtų