Trupiniai

dar vieną trupinį

it akmenį ant kranto

seniai seniai per potvynį išvilkto

ir tarp kitų tokių gigantų

tarsi kolekcijon likimo pasodinto

o aš juos rýju

vieną antrą trečią

dantys atšimpa nuo pilkos spalvos

sunkumas drasko netgi tylą plešia

šventosios apdarus ir meta šalia jos

žiūriu lyg iš šalies

spektaklį šitą keistą

ieškodama šviesos it tunelio gale

ir melsdama gyvenimo atleisti

kad vėl tapau laukìne vištele

bet nebenoriu būti ja

raitoju rankovès

ir traukiu trupinius iš savo skrandžio

neleisiu jiems ritmingai stumt manęs

nuo atsikišusio į upę skardžio

 

Nerimas

jaučiu kaip virpa

mano nervų stygos

apsivijusios širdies skilvelius

ir sujungtos su viduriais

kuriuose virpesiai sustiprėja

iki septynių balų žemės drebėjimo

persimeta į smegenis

apsvaigina galvą

ir supykina skrandį

perjungiu minčių kanalą

kad liautųsi virpėjęs kūnas

žiūriu į save optimizmo auroje

ir imu tikėti rytojaus gerumu

žinau jog virpesiai sugrįš

kaip sugrįžta gandrai pavasarį

bet aš nebijau

nes nerimas juk pergalės pranašas

Vakarykštis pokalbis

pasikalbėjome vakar

apie mane 

tu šypsojais kalbėdama

ir linksėjai galva klausydama

tiek nedaug reikia sakei

ir bus gerai

galėsiu džiaugtis išlaikytais egzaminais

tik pasikalbėti reikia

dar su viena ir kita

paskui su savimi

ir dar su tavimi

kalbėti ir kalbėti

kol smegenys išmoks visus teisingus žodžius ir mano lūpos bei liežuvis ims juos tarti

šypsojausi atgal

jausdama kaip galva prisipildo garų

mintys juose išvirė

planai suskydo ir pasimetė baltame rūke

aš klaidžiojau it ežiukas

kaistančiais žandais

ir bandžiau save įtikinti

kad viskas bus gerai

nes juk ir tu sakei kad bus gerai

jeigu tik pasikalbėsiu

su visomis reikiamomis moterimis

kuo greičiau

nes kitaip gi bus gaila laiko

man ir tau

bet labiau man

 

Gyvenimas mano

 

mano gyvenimas mažas

ant vištos kojelės nutūpęs

it sapnas ar it miražas

žėruoja anapus upės

meldų tvora nendrių stogas

langai iš vitražų spalvotų

valtelė prie kranto sópa

ant upės liežuvio banguoto

ir paukščiai ant medžių sutūpę

tai giedrą tai lietų suokia

žėruoja anapus upės 

gyvenimas mano sunokęs

 

Nušvitimai. Per lietų

ištirpstu drauge

su perlamutrine dulkių uždanga

ir teku į kanalizaciją

ten požeminiuose tuneliuose

tikrasis žmonijos veidas

žiūri į mane kaip į svetimą

verkdamas nesuyrančiomis ašaromis 

kalbėdamas 

ką padarėte man

tą padarėte savo vaikams

Ryto meditacija

 

Namaste, saulute, namaste -

akimis paglostau dangų šviesų

ir tarytum bundanti katė

išsitempti noriu. Tuoj paliesiu

pirštais rankų kambario lubas!

Traška kaulai kaip likimo pančiai.

Šiandien man gyvenimas nekąs,

kaip vanduo nekanda žiemą ančiai.

 

Apsišvarinimas

 

dezinfekciniu purškalu ir balta servetėle

nuvaliau išmaniojo telefono ekraną

kad nebeliktų pirštų atspaudų

bylojančių apie mano egzistavimą

dabar sėdžiu ir stebiuosi 

nejaugi su pirštų atspaudais būsiu ištrynusi ir savo mintis?

 

Būsena

ar čia dangus užgriuvo

spausdamas prie žemės

ar čia gyvenimas batu primynė

kad galvoje keistai aptemę

į vienas kitą trinasi žemynai

it kelį nubalnotą geliančią

jaučiu aš skaudžią jųjų trintį

tų kēlių mano kūne net baisu

staiga pridygo gal koks šimtas 

ak duok likime šiandien debesų

lengvų tarytum balinta vata

suvilgysiu lašais juos meilės tavo

dezinfekuosiu nubalnotą odą

ir lauksiu atsisėdus ant kelmelio

gyvendama tiktai kitų paguoda

kol saulė mirktelės pro pilką šydą

ir tarp žemynų mano galvoje

vėl ims sruventi mėlynas vanduo

žuvelės įvairiausios plaukios kuriame

bet aš nebegulėsiu it dugne akmuo

Sekmadienio trupiniai

prisirpo vakaras lietaus lašų prigėrė

ir sunkias tarsi kraujas iš žaizdos

kad žvaigždės tviskančiais liežuviais vėlei

surinktų likučius sekmos dienos

ir likučius manęs kaip trupinius pyrago

pabirusius ant staltiesės lininės

likimas jais naujas riekes nutapo

rupios duonelės mūsų kasdieninės

Pykčio protrūkis

rūksta iš ausų

net gerklę griaužia

lyg šioji būtų pražydusi

ir subrandinusi žiedadulkes

viliojančias aklas teisingumo bites

Žalia stotelė

 

Kita stotelė - žalia žalia -

kaip pumpuro, susprogusio pavasarį:

gyvenimu pakvipus lapija

šešėlį sielai kloja. Pašeria

per žiemą siautėjusius demonus ir velnius,

kad šie užmigtų amžinu miegu...

Žalioj stotelėje kreida tepuosi delnus

ir vėl į atbrailą tvirtai įsikimbù.

Viena minutė

 

vieną 

minutę 

gerų 

minčių 

sau 

ir 

kitiems 

per 

dieną 

ritu 

tarsi 

ratą 

kad 

naktis 

neprarytų 

dienos 

anksčiau 

už 

vakarą

 

Toks, kaip visi

Akimis tyrinėju tramvajuje sėdinčius žmones.

Šįryt jų nedaug;

beveik niekas stotelėse neišlipa,

užtai įlipančių yra:

stori, ploni, su akiniais ir be, plaukuoti ir pliki, skirtingo amžiaus, įvairiausių nosių formų, ūgių, plaukų ir drabužių spalvų -

kiekvienas jų it kita planeta,

kurias sieja tik viena bendra mintis -

noriu būti toks, kaip visi.

Laikinas apakimas

 

regėjau tik tiek vasaros,

kiek sutilpo atostogose,

dabar bėga pro šalį sultingi jos ženklai ir požymiai

o aš tematau skalbinių stirtas dulkes nešvarius indus nenupirktas gėles į balkoną neišdažytas sienas nesuremontuotus stalčius nenukirptus nagus neišmoktus dalykus...

tada plyksteli saulė į akis

aš apanku

persikraunu it koks kompiuteris

ir vėl išvystu 

vasarą

 

Tylos varpas

prisižadėjau sau

kad mylėsiu save

nešiukšlinsiu ir nekankinsiu šventovėje

kurioje gyvena siela

netriukšmausiu ir melsiuosi

skambant tylai it varpui

virš atgyjančios žemės

po atostogų

o kai tylos nebeliks

ir būtis persisunks garsais

įbrisiu į miško pavėsį

uostysiu gydančią vėsą

klausysiu raminančio lapijos ošimo

gersiu krebždėjimą, stuksenimą, šiugždesį ir giesmes į save

kol vėl išgirsiu tylos varpą

skambinantį maldai

už meilę sau

Lėtas laikas

į realybę grįžau

čirpia joje cikada it nebūtų rytojaus

o aš guliu pavirtusi ant sofos

tinstančiomis nuo karščio ir tupinėjimo kojomis

ir prisimenu lėtą laiką

kai sėdėjau sode prie alyvinės obels

ir stebėjau vaiskiai žydrame danguje šokančias kregždes

tada buvau absoliučiai laiminga

Nato viršūnių susitikimas

pražiopsojau Nato viršūnių susitikimą Vilniuje

viena ausimi girdėjau ir viena akimi mačiau per televizorių

kad buvo Zelenskis ir buvo Bidenas

o feisbuke regėjau gausybę VIPų

ir jiems linksintį Nausėdą bei it iš marmuro iškaltą Nausėdienę

dar girdėjau apie radarams nematomą Bideno lėktuvą

ir apie įkyriai it milžiniški uodai danguje zvimbiančius karinius naikintuvus

apie ištuštėjusį Vilnių irgi girdėjau

ir apie jo vardo virpėjimą niekada apie jį negirdėjusiųjų lūpose

o manęs Vilniuje nebuvo

aš žindau Tėvynės krūtis

vieną prie Šventosios, o kitą prie Atmatos

Kelionė atgal. Fragmentas

automobilio ratai čiupinėja godžiai nesibaigiantį kelią

įkaista nuo saulės ir nuo to čiupinėjimo

ir mes įkaistame

melsdami Dievą laimingai pasiekti namus

kurie irgi bus įkaitę nuo laukimo

Vasaros dangaus stebuklas

- žydroje keliauja balta -

-- baltoje keliauja mintys -

--- mintyse keliaujame mes patys -

Trys K

 

Ką pasakyt prieš subyrant

į tūkstantis vieną istoriją

rūbams ir kaulams suyrant

ir nusėdant dulkėmis atminties labirintuose

Kokie žodžiai sumažins skausmą 

persmelkiantį širdį atsiplėšiant nuo raudonaisiais burokėliais kvepiančios žemės

auginančios šieną juodmargėms 

iš kurių pieno darbščios rankos spaudžia burnoje tirpstančius varškės sūrius

Kaip užkalbėti ilgesį

nudažiusį sielą geltonai žaliai ir raudonai

vilnijantį į mano būtį nuo krintančių tėvų ašarų

it įmestų į ežero akį akmenėlių

Nušvytimai. Musė.

 

tirta nervai lyg užgautos voratinklio stygos

tik kas aš esu - voras ar musė? - štai kur klausimas!

panarpliojusi siūlų kamuolį

suprantu, kad siūlo galas ne mano subinėj,

vadinasi, esu musė...

Vakaras. Laimė.

vakaras atėjo raudonomis gandro kojomis

ilgesingu žiogų čirpimu nusitaikė į atostogų išėjusias smegenis

ir liejasi į vidų tarsi Dionizo Poškos Baublį

skirtingomis kalbomis dainuojantis gyvenimas

gražus ir tikras 

tarsi sode nokstantys obuoliai

ir dangų karpančios kregždės

šiandien prisirpo laimė ir ėmė kvepėti braškėmis

rūpestingai apklostytomis tinklais nuo varnėnų ir strazdų

ir nuo mūsų smalsių pirštų bei liežuvių

nepasotinamų skrandžių ir sielų

nuo laimės esame išalkę gyvenimo

vis dar srūvančio iš vakarų šaltalankio uogų sultimis į mūsų godžią būtį

Susirinkti save

 

Susirinksiu, sakau, save

iš dalykų, kuriuos branginu,

iš žmonių, kurių perone

ieško akys, širdies plakimu

šokinėdamos šen ir ten,

kol pasrūva lietum sūriù.

Kyla rankos plaukus kedent.

Tada klegam namó būriu.

Niekam nieko netrūksta - idilė.

Šyla vakaras. Vėl vejuos

raudonumą tarytum vagilė

ir sukaišioju sielos kampuos,

įtikėdama, kad tik tiek

laimei mano pilnai užtenka...

Bet kodėl aš tada vis tiek

susirinkti save tiesiu ranką?

 

Į Klaipėdą

žuvėdrų ir kirų tankis danguje

proporcingas keliui iki Baltijos jūros

nuo čia

kur anuomet iškilo melioratorių kvartalas 

iki ten

kur jūra atsimuša į uosto krantinę kaip į mano krūtinę

vanduo neša dumblius ir smėlį

prikaišioja dosniai visose laisvose vietose tarp odos ir maudimosi kostiumėlio

aptaško šiltais bangų purslais

ir pavirsta laiminga akimirka

Metaforų liežuviai

imu save tarytum knygą

skaityti ir stebiuos iš karto:

prieš nosį - puslapiai su špyga!

juos mano pirštai skùbiai varto, 

o akys patikėt negali,

kad šitiek jų išpléšta - trūksta...

eina gyvenimas pro šalį

ir man į sprandą atsidūsta.

nuo to atodūsio - stebuklas! -

atsìverčia vaikystės skyriai.

lyg įžiebtas staiga degtukas

užpildo atmintį, subyra

šviesos liepsnelių ašarėlės

į puslapius ir lieka... skylės.

skaitau save, bet susivėlę

metaforų liežuviai tyli.

 

Susitikimas Rusnėje

 

susitikom po pusės metų

virš galvų kalenant gandrams

mums į plaukus įsivelia šaltos

sniego gijos nors saulė veidams

žeria spindulius tartum auksą

prisimerkę trykštam juokais

ir į ugnį dar vieną pliauską

metam lekiam senais laikais

nebijodami vėlei nukristi 

susikulti šonus kelius

leidžiam meilei širdy nušvisti

kaip kad žvaigždei nakties danguj

susitikom po pusės metų

virš galvos kalenant gandrams

vildamiesi - likimas galėtų

būt dosnesnis mūsų vaikams

 

Liepos 5-osios įspūdžiai

 

kaupiu savyje

pušų siūravimą

kėkšto klyksmą

Platelių ežero vandens teliuskavimą 

kriauklelių bolavimą smėlyje 

saulėje spirgančius moterų kūnus

brendančių gylyn vaikų juoką 

vandens vėsą aplink kulkšnis 

naminės giros skonį 

atominės raketos sprogimo garsą

bunkerio vėsų ankštumą

liepos spindulių kaitrą

ant žarijų kepamos mėsos kvapą

pavėsio dosnumą

vakaro zyzimą

kaupiu savyje

 

Pavakarys Gilės namelyje

 

Saulėlydis įlipo į pušų viršūnes,

prigėrus jo šviesos gegutė užkukavo,

tyla pečius užklojo: nebelojo šunys,

nešūkavo vaikai... Uodai dainavo

tik man serenadàs, ant vakaro sparnų

sutūpę lyg bebaimiai kamikadzės.

O aš lydėjau debesis į žýgius jų,

apsvaigusius nuo laisvės ir ekstazės.

Vertybė

 

vakaro saulės saga

mano sielos atlapus susegė

kad būtis it saldainis marga

nesudegtų kaip viltys sudegė

ant aukštai iškilusio aukuro

sumedėjusios kasdienybės

ta oranžinė saulės saga

šiandien mano didžiausia vertybė

 

Mamyte,

aš tuoj grįšiu, mamyte,

tik lėles sumigdysiu,

kol lelijos apvytę,

žiedelius išlankstysiu

ir pagirdysiu fėjas;

vėjo arfomis groja,

lyg giesmes siuvinėja,

jų piršteliai - kartoja

ilgas meilės rapsodijas, -

šių klausaus kol užmiegu,

kol pro sapno gijas

išsibarsto ant sniego

mano mažas gyvenimas,

iš tavęs į saulytę

it su šākaliu vejamas.

ar sugrįšiu, mamyte?..

 

Gimtieji namai

klega namai juokas skamba

su kregždžių riksmais į padanges

pakyla gyvenimo šilkas

išmargintas tonais vosilkų

o žemę nukloja pribyra

mažų obuoliukų pipirų

nes obelys linksta nuo vaisių

tarytum stalai nuo ragaišių

ir kvepia taip puikiai taip gardžiai 

burkuoja baltučiai balandžiai

prilesę skanių trupinių

ant kiemo gimtųjų namų