Būsena

ar čia dangus užgriuvo

spausdamas prie žemės

ar čia gyvenimas batu primynė

kad galvoje keistai aptemę

į vienas kitą trinasi žemynai

it kelį nubalnotą geliančią

jaučiu aš skaudžią jųjų trintį

tų kēlių mano kūne net baisu

staiga pridygo gal koks šimtas 

ak duok likime šiandien debesų

lengvų tarytum balinta vata

suvilgysiu lašais juos meilės tavo

dezinfekuosiu nubalnotą odą

ir lauksiu atsisėdus ant kelmelio

gyvendama tiktai kitų paguoda

kol saulė mirktelės pro pilką šydą

ir tarp žemynų mano galvoje

vėl ims sruventi mėlynas vanduo

žuvelės įvairiausios plaukios kuriame

bet aš nebegulėsiu it dugne akmuo