dar vieną trupinį
it akmenį ant kranto
seniai seniai per potvynį išvilkto
ir tarp kitų tokių gigantų
tarsi kolekcijon likimo pasodinto
o aš juos rýju
vieną antrą trečią
dantys atšimpa nuo pilkos spalvos
sunkumas drasko netgi tylą plešia
šventosios apdarus ir meta šalia jos
žiūriu lyg iš šalies
spektaklį šitą keistą
ieškodama šviesos it tunelio gale
ir melsdama gyvenimo atleisti
kad vėl tapau laukìne vištele
bet nebenoriu būti ja
raitoju rankovès
ir traukiu trupinius iš savo skrandžio
neleisiu jiems ritmingai stumt manęs
nuo atsikišusio į upę skardžio
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą