Susirinkti save

 

Susirinksiu, sakau, save

iš dalykų, kuriuos branginu,

iš žmonių, kurių perone

ieško akys, širdies plakimu

šokinėdamos šen ir ten,

kol pasrūva lietum sūriù.

Kyla rankos plaukus kedent.

Tada klegam namó būriu.

Niekam nieko netrūksta - idilė.

Šyla vakaras. Vėl vejuos

raudonumą tarytum vagilė

ir sukaišioju sielos kampuos,

įtikėdama, kad tik tiek

laimei mano pilnai užtenka...

Bet kodėl aš tada vis tiek

susirinkti save tiesiu ranką?