Nematomi. Trečiadienis

 

ignoruoju saulę

oranžiniu linu apgaubiu kojas

baltu pridengiu krūtinę

tegul dvesia iš nevilties prasiskverbti

raudonos aguonos subėga į akis

ir išmargina it boružės mano esatį

trečiadienis įgijo veidą

 

Nematomi. Antradienis

 

praėjo basas

negirdėjau žingsnių

ir neužuodžiau prakaito lašų

nepamačiau akių žydrų

tarsi pro miglą pamenu

kad švietė saulė

ir jį ištirpdė

man teliko nuojauta

p(r)abėgusio į vakar laiko

 

Nematomi. Pirmadienis

 

pražiopsojau pirmadienį

ėjo praėjo

neužkliuvo už mano atminties griuvėsių

it slidus žaltys nušliaužė į antradienį

ir užkrėtė šį nematomumu

 

 

Galimybių difuzija

 

užsimerkus nesimato spalvų

tik keisti raibuliavimai sielos

nesukišus į smėlį galvų

žemės dulkės netampa mums mielos

neištarus garsiai "galiu!"

nesužinom kiek laimė kainuoja

neužkliuvus už pagalių

atkaklumo neišmatuojam

nepakilus nuo savo kėdės

nesurandam ir savo ribų

niekas kitas už mus nepajėgs

suskaičiuot mums skirtų žvaigždžių 

Mano šnabždesiai

Dar tik šnabždu. Kalbėti garsiai - menas.

Žodžius išleidžiu tyliai, atsargiai;

tegul tarp mūsų jie ramiai gyvena

tarytum mitiniai lietuviški žalčiai.

Tarytum vasaros lietaus dulksna

po ilgo, sekinančio žygio

susigeria ir lieka visuose,

kaip lieka motinos daina prie vygio,

kaip lieka pirmas bučinys ant lūpų 

liepsnoti amžina ugnim ir neužgesti...

Jau laukia tyliai prie langų sutūpę

manieji žodžiai, kad paduočiau lesti

ir nebijodama išleisčiau į kitus.

Ak, mano susapnuoti šnabždesiai...

Įsispiriu į nutrintùs batus,

lydžiù ir vėl kuždu sau tyliai, atsargiai...

 

Nerimas

 

įsimetė kirbulys į vidurius

urzgina ir burzgina mane iš vidaus

nežinau kaip ir besijausti

glostau pilvą viena ranka

kitu delnu slystu per plaukus

nurimk

kirbuly

nurimk

atiduok mano ramybę

nesuvaidintomis ašaromis pašlakstyk dulkiną jos kiemą

ir sudyk lauko gėlėmis

 

Įtikinėjimai

 

įkalbinėju save 

nesitikėti pyragų

sportiškai reikia būti

judėti vidumi ir išore

iškalbėti rūpestį

šauktis pagalbos

vaišinti šalia esančius

nes kiekvienam priklauso kąsnis atsakomybės

ir nebijoti drąsos

įtikinėju save 

mylėti

šypsotis ir nesmerkti

tikėti savo jėgomis

pasikliauti protu

mokytis būti prasmingai

daugiau kitiems negu sau

atsukusi veidą ir akis

pasitikti atėjusius

ir neverkti išėjusių

nes dabartis yra gyvenimui

 

Savimotyvacija trečiadieniui

 

ištiesiu rankas trečiadieniui

apkabinsiu

lai nustebina

imsiu viską

pasiliksiu tik gerą

grįždama į namus nusipurtysiu dulkes

nusiprausiu veidą prieš miegą

ir jausiuosi praturtėjusi

 

Diena be pavadinimo

be pavadinimo mano diena

beveidė

berankė

bekojė

susirangiusi ant žalių bukų viršūnių

anapus traukinio bėgių

snaudžia

vėjas supa jos beformį kūną

ir nieko nežada

gal ir gerai šitaip

nieko nesitikint

tiesiog būti

 

Judėjimo algoritmas

 

Judu į priekį.

Pro šalį miestas plaukia;

akis detalių vengia,

gaudo visumą.

Jaučiu, kaip greitai mano siela prisemia

batus gyvenimo numinto slengo.

O man pro šalį plaukia

vaizdai į priekį.

Noriu būti drąsi

Noriu būti drąsi,

bet kol kas - negaliu...

Lyg supančiotos rankos trukdytų.

Ieškau vis dar ir nesurandu

to, kas pančius šituos suardytų.

Kartais, rodos, va, tuoj

ir nutraukysiu juos -

geležinės kurpės įskyla...

Tik trumpam. Prisipildo kas naktį sapnuos

baimės lavos visi įtrūkimai

ir iš naujo tampau

savo pančius sunkius -

nesutraukomas mano likimas!

Noriu būti drąsi - nenurimsta budrus

mano protas ir... spyną rakina...

Vakaras su kolegėmis

 

Lekiu.

Širdis tarsi spurga spurda

karštame it pekla aliejuje.

Ne su meile ir ne su pagundom

savo vakaro norus susiejome.

Lekiu!

Bus gerai, bus šaunu! -

spindi saulės atokaitoj žvilgsniai.

Mintimis už rutinos ribų,

už seniai išsvajotų mirksnių.

Lekiu,

nebijodama likti

nesupratusiųjų šešėliuose.

Laikas vėlei išsprendžia lygtį,

užrašytą mano pasėliuose.

Dainuoju save

 

dainuoju save

ilgą ilgą it nežinią

pasirėmusią ant palangės šį vakarą

besiklausančios varnėnų solo

ir besimėgaujančios vėjo bučiniais ant kaklo

dainuoju save

nes nemoku išdainuoti tavęs

tavo natos per žemos

tavo partitūra per sunki

nepakeliu apsunkusių nuo gyvenimo natų

dainuoju save

kad išgirstumei šviesą

jos prisirenku rytais spindint rasai

iš saldžiai kvepiančių žiedų ir besišypsančių akių

padaugintų iš dviejų

Laisvadienis

Neprailgo laisvadienis, paženklintas: 

taikliais metimais į krepšį,

pistacijų ledais,

pykčiais ir susitaikymais,

bendrais pusryčiais, pietumis ir vakariene,

filmais su dainomis ir filmais su ašaromis,

išskalbtomis dušo užuolaidomis

ir palaistytomis gėlėmis balkone,

išplautais indais,

paukščių čiulbesiu saulės laidoje

ir meile.

Sugrįžimas

šaunu į priekį

kaip koks fejerverkas

atplėšiu duris

skiriančias mano čia ir mano ten

bėgiko žingsniais įlekiu į lengvą tarsi fėjos sapnas erdvę

ir vėl imu 

svajoti

 

Apakinta

 

Pirštu baksnoja į akį saulė -

nebematau nei kelio, nei žmonių.

Nuo apšvietos ištinusi galva

it velnias kryžiaus kratosi minčių.

Tiek to, sakau. Juk nieko nepakeisiu,

nusprendžiu užsimerkus. Ir klausaus,

kaip sukasi įkaitus planeta,

apsvaigus nuo gyvenimo garsaus.

Niekada

Atsimerkiu it išnirus iš vandens

tamsiai mėlyno - gyvenimo spalvos.

Traukiu orą godžiai į save

ir ragauju skonį niekados.

Jis kartus kartus - labai kartus! -

tarsi permirkęs pelynų arbata.

Nusispjaunu. Gurgšteliu lietaus 

ir paleidžiu laisvėn niekada.

 

Prietarai

Aš žinau, kad nieko nežinau,

kad viltis yra tik durnių motina,

juk, kai juodą katę pamatau,

aš tikiu - ji mano sėkmę juodina.

Beldžiu medin visad tris kartus.

Nusispjaunu sau per kairį petį.

Vis lipu per įpročius senus,

bet ir vėl pakliūnu į verpetą...

Nepabėgsiu nuo savęs pačios,

tos, kuri laimužę šnabždant girdi...

Jei kasdien gyvnesiu iš pradžios,

gal išmokysiu matyti savo širdį? 

 

O po taško

.

o

po 

taško

būna

nauja

pradžia

 

Pažadas sūnui

Aš negaliu sugerti tavo skausmo

ir negaliu išlaisvint nuo kančios,

tačiau galiu įsupt tave į jausmą,

kad tu ne vienas, tu - šalia mamos.

Buvo

 

Buvo vakar ir užvakar buvo.

Buvo dienos - daugybė dienų,

kuriomis mano prakaitas sruvo

nuo saulėtekio spindulių

į raudoną vakaro sriubą.

Nemačiau, kaip gyvenimas skuba, -

tik jaučiau. Žilo mano plaukai,

krito tiesiai po kojom į stubą;

aš lengva - spalvų per mažai!

Be spalvų aš - tik vargšas eskizas...

Neatimki, likime, narcizų,

gladijolių, bijūnų ir tulpių -

sielos soduose žydinčių gaiviai.

Bet gyvenimas spalvą iščiulpia...

Vis dar buvo diena, buvo... gaila...

Lietaus pametėta mintis

lyja

per sienas 

į gyvenimą

stebiu

vandens vertikalią tėkmę

ir klausiu savęs

pelėsiais

ar vijokliais

apaugsiu

Mano gyvenimo Rojus

Nuotrauka iš baumpflegeportal.de

 

Mano aky - kaštonai

penki balti, du raudoni;

ant žydinčių jų bažnyčių

viltis pasistatė po gryčią

ir kepa duonelę krosny.

Pavydi kaštonams gluosniai -

jų šakos, nusvirę virš kelio,

nepasiekia kilimo žalio

ir neišlaiko gryčių

vilties, nes neturi bažnyčių...

Bet mano aky šitiek vietos -

gali sutilpti planetos! -

ir gluosniams vietelę šiltą

randu. Dėkingumo pripiltą

ąsotį Žemynai aukoju -

už mano gyvenimo Rojų.

Naujas pirmadienis

 

naujas pirmadienis

pakrapijo mane it kunigas bažnyčioje

ir paleido tramvajumi į savęs pažinimo kelionę

Motinos būtis

lydì ir lydì ir lydì

net tuos nepalydimus irgi

juokiesi su jais ir liūdì

ir iššūkiuos dar labiau spirgi

nei jie nei pati kada nors

gyvenime savo spirgėjai

į saulę laimingos dienos

viltis jų seniausiai sudėjai

ir lauki ir lauki ir lauki

net tų nesulaukiamų irgi

o debesys plaukia ir plaukia

kasdien vis labiau energingi

kasdien vis jų gretos tirštėja

nepasieki nenuvaikysi

šypsaisi į dangų - išėję

sugrįšta ... susimatysit

Mano aršiausia priešininkė

mano aršiausia priešininkė

urgzdama ryja obuolių pyragą

nesidalindama su kitais

grobis priklauso jai vienai

skenuoja primerktomis akimis tarsi lazeriais aplinką

ieškodama potencialaus pavojaus

ir putojasi jį aptikusi

puolimas geriausia taktika

aš pati

mano aršiausia priešininkė

Bibliotekoje

 

sušilau

knygų stirtos apsaugo

nuo meteorologų pranašautos audros

klausausi stačiomis ausimis

šalia sėdinčiųjų gyvenimų

duriančių į paširdžius

ir spaudžiančių raudonį iš akių

užsirašau į savo dienoraštį esanti laiminga

ir toliau širdausi puslapių šiurenime

 

Atsakymas

kasdien užduodu sau tą patį klausimą

kaip smarkiai aš myliu gyvenimą

ir gyvenimas man visada atsako

kiek save tiek ir mane

 

Kodėl taip spaudžia krūtinę?

 

spaudžia akmuo kažin koks

o gal akmeninės replės

nebežinau ką ir bejausti

prisižadėjau sau dėkingumo lengvumą

pakylėjantį į medžių viršūnes pas varnėnus

šie ir šiandien sveikina saulę

geltoną tarytum ramunės vidurys

kuriame norėčiau sutiplti

gal todėl ir spaudžia šitaip krūtinę?

 

Tiek to

 

tiek to sakau

ir atsisukusi į šviesą

žiūriu kaip žydi obelų sodelis

žiedai baltai rausvi ir dideli

jų kvapas tarsi aura gaubia galvas

ir aš galiu prisiekti kad jaučiu

burnoj ištirpusį jų skonį būsimą

tiek to sakau

parodydama nugarą

sunkumų metamiems šešėliams

jie pernelyg ilgi ir pernelyg nebylūs

apsiveja blauzdas erškėtrožių spygliais

ir duria kol išsineri iš odos

pakeldama akis į dėkingumą

 

Apie tave

Apie tave šlama klevas už lango

ir dūzgia bitės alyvų žieduos,

apie tave šnabžda žvaigždės. Nublanko

nakties dangus iki saulės šviesos,

kad spinduliais apie tave išsiuvinėtų

ant miško samanom nuklotos žemės,

kad tik apie tave aukštai čiulbėtų

mažutis vieversys. Žalios gebenės

ilgom kasom apie tave išpinsiu

eiles ant medžių stuomeningų. Rankom

apie tave ant drobės piešiu ir... pakilsiu,

kai rytas suspindės rasa už lango.