Mano šnabždesiai

Dar tik šnabždu. Kalbėti garsiai - menas.

Žodžius išleidžiu tyliai, atsargiai;

tegul tarp mūsų jie ramiai gyvena

tarytum mitiniai lietuviški žalčiai.

Tarytum vasaros lietaus dulksna

po ilgo, sekinančio žygio

susigeria ir lieka visuose,

kaip lieka motinos daina prie vygio,

kaip lieka pirmas bučinys ant lūpų 

liepsnoti amžina ugnim ir neužgesti...

Jau laukia tyliai prie langų sutūpę

manieji žodžiai, kad paduočiau lesti

ir nebijodama išleisčiau į kitus.

Ak, mano susapnuoti šnabždesiai...

Įsispiriu į nutrintùs batus,

lydžiù ir vėl kuždu sau tyliai, atsargiai...