Apakinta

 

Pirštu baksnoja į akį saulė -

nebematau nei kelio, nei žmonių.

Nuo apšvietos ištinusi galva

it velnias kryžiaus kratosi minčių.

Tiek to, sakau. Juk nieko nepakeisiu,

nusprendžiu užsimerkus. Ir klausaus,

kaip sukasi įkaitus planeta,

apsvaigus nuo gyvenimo garsaus.