Nesijaudinu

nesijaudinu

bus taip kaip turi būti

sukabinti tarsi skalbiniai

ant virvelės laukia planai ir viltys

nesijaudinu

dabar tiesiog esu

ir ieškau laimės ant lentynų 

gal miega susiraičiusi tarp knygų

nesijaudinu 

paliksiu rūpestį šiapus laiko

ir lengvu šokio žingsneliu 

peršoksiu į naujus metus

                                           tegul

Ot...

ot kad taip šlept 

ir sėdžiu ant šieno kupetos

savo vaikystės vasarą

besijuokianti vėjui 

kedenančiam mano išsitaršiusius plaukus

ir saulei kandant įdegusius pečius

laimė tokia didelė

kai nejauti laiko tėkmės

kai esi akimirkos saldume

ir nemoki nejausti

ot kad taip imti

ir pasimokyti iš savo vaikiškojo aš

kaip būti 

 

Paskutinės metų refleksijos

metų galiukas trumputis

beliko - beveik išsisėmė

ir aš išsisėmiau drauge:

mano kūnas - dar čia, 

mano mintys - jau ten --

nesurinksiu savęs, jau nebe...

pasikinkiusi laiką važiuoju,

o reikėtų paleisti -

esaties išmatuot neišeis...

būti noriu, mylėdama būtį!

Mirktelėjimas

Kalėdos mirktelėjo,

bėgdamos pro šalį,

ta prasme, labas ir ate -

pasimatysime kitąmet,

jeigu būsi,

jeigu pasaulis dar bus...

Ir viskas. Laukiu dabar kito pasimatymo,

vildamasi prisijaukinti laiką

ir nenorėti daugiau, negu man priklauso turėti.

Džiaugiuos

Esu ir tuo labai labai džiaugiuosi, -

tiesiog todėl, kad AŠ esu, -

ir kad aplink mane dar šlama uosiai,

saulutė šypsosi aukštai virš debesų,

kad tu esi, - tiesiog kad TU esi -

ir man dainuoji apie tai kas vakarą,

kokie laimingi mes ir paprasti

ir kad užtenka mūsų - MŪSŲ - pasakos.

Užmiršdami

gerai kad užsimiršta

turbulencijos

pakeliui į ten

iš kur nesinori grįžti

namai aukštomis sienomis

ir dideliais langais

apsupti meilės idealais

ir apsodinti aguonomis

saugo nuo karo anapus

šiapus saugomės patys

užmiršdami

Duonos kąsnis

skanus

duonos

kąsnis

ant 

liežuvio

išgelbėjo

nuo

neskanių

armagedonų

galvoje

Kūčių ramybė

lėtais kaip lašas sakų žingsniais

į mano burbulą atpėdino ramybė

su švytinčiomis auksu akimis

ir mira rankose bei smilkalais 

apdovanos tik gimusį karalių

o tuo pačiu mane ir mano žmones

prie įvairių stalų sutūpusius it paukščiai

užmiršę kelią į tėvų namus

bet mintimis dar ten

prie bendro Kūčių stalo

iš lėto varva laikas vakaro išlieto

ant žemės pasiilgusios taikos 

ir aš džiaugiuosi savo laime ir kitų

kuriems nusilenkia kilni ramybė

atėjusi ir pasilikusi 

                                               ilgam

Kaip prisišauksi

klausausi vėjo

gūsiais besiritančio medžių viršūnėmis

jį priimu kaip permainų ženklą

kažką atpūs

vieniems laimę kitiems nelaimę

kaip prisišauksi...

klausausi savo kūno

liulančio it želės gabalėliai ant lėkštės

jis prašosi dėmesio

peršalimais ir rūgščių atakomis

maudžiančiais sąnariais ir uždegimais

kaip prisišauksi...

klausausi sapnų

užliejančių mano smegenis abejonėmis

jos skverbiasi į rankas ir kojas

net į tau sakomus žodžius

sukeldamos barnius ir iškeldamos nepasiekiamus lūkesčius

kaip prisišauksi...

 

Ateis Kalėdos

ateis Kalėdos

net jei jų nelauki

kaip kad ateina valandos lemtingos

kaip gimsta kūnai ir kaip miršta sielos

ir kaip atšalus baltas sniegas sninga

ateis Kalėdos

jau užuodžiu kvapą

kuris pažadina iš sąstingio ir miego

kuris nurodo kelią šviesų

į meilę kantrią neimančią nieko

Stebuklinga žiemos diena

dar viena stebuklinga žiemos diena

be žiemos

užtai su žaibais ir griaustiniais

matyt kažkam labai pasisekė

surasti savo varlytę 

 ..........................................................

susitelksiu ties žodžiu "stebuklinga"

 

gal ir žiema jame 

It konvejeriu prekės

Slenka dienos it prekės konvejeriu,

aš slenku it šešėlis drauge.

Mano nuotaika susivėlusi,

užsidariusi balkone

lyjant lietui, žaibuojant, klykiant

vėtrai, barstančiai krušą laukuos....

"Laikas keltis", galvoj balsas mykia.

Aš klausau ir iš rūbo neriuos

juodo, juodo ir baisiai tąsaus.

Ir einu, susirinkusi šviesą

iš žvaigždžių bei lempučių languos,

kad pažinčiau užmigusią tiesą

apie mus ir save, apie juos,

iš sapnų atėjusius naktį,

iš minties jau seniai užmirštos,

nors dar galinčios viltį uždegti...

Tiktai kam ta viltis? Nežinau...

Klausiau saulės - bet sunkiai sekės -

klausiau tol, kol visai pavargau.

Ir iš naujo man dienos slenka

                                                 it konvejeriu prekės...

Šviesa mumyse

sutinku

kad kalėdinė nuotaika

nuo šviesos mumyse priklauso

kai dangus pajuodęs apniukęs

kai girliandos nežybsi nešviečia

ir kai žmonės veidais bedvasiais

susisukę į savo gyvenimą

greitais žingsniais pro šalį prabėga

ieškau savo šviesos ir viliuosi

kad laiku ją surasiu ir šviesiu

net jei daug daugiau atiduosiu

aš tikiu ja kalėdine nuotaika

man į lūpas įpūsiančia šypseną

o į širdį vilties prisėsiančią

kad užaugtų jos varpos turtingos

ir sušildytų duonos kvapu

 

Būsena

 

būnu šiandien tyli

sau daugiau nei kitiems

atsigręžus į mintį

į šešėlį minties

susisupus į skarą

iš vilties plonų siūlų

būnu šiandien ir tyliu

gal daugiau negu būnu

Kosuliai

 

mane gaubia seilių dulksna

aplinkui vien tik kosuliai 

ir šypsenos ir vėl kosuliai

nesibaigianti virusų grandinė

pančiojanti mane it nepaklusnų gyvulį

kol pailsiu priešintis

ir prigulsiu pailsėti

 

Rytoj

kalėdiniai atvirukai spurda 

laukdami linkėjimų

plasnoja sparneliais

it pašto balandžiai

negalėdami pakilti

o aš vis sakau rytoj

kai saulė patekės

kai įsidienos ar kai ims vakarėti

išdalinsiu žodžius dosniai

ir išleisiu į žiemą

šviesos nešti

Vėrinys

Šeštadienio valandas suveriame ant tikėjimo -

drauge esam stiprūs.

Išsikepame meduolių iš brandintos tešlos

ir išsiverdame skrylių,

išsivalome pridulkėjusias namų kertes,

pasitikriname santykių tvirtumą...

O vakare sėdime prie spindinčios eglutės

ir gėrimės vėrinio spalvomis.

Eisime pirkti eglutės

 

~ Artist Ingrid Berendsen ~

"Eisime pirkti eglutės

rytoj," - sako tavo burna.

Sudrėksta iš laimės rankutės

ir svaigsta iš džiaugsmo galva!

Matau jau kaip spindi stikliniai

ant kvepiančių gaiviai šakų

žaisliukai, karoliai, veltiniai,

padovanoti draugų,

ir tviska lempučių šimtai,

it laimės pritvinkusios uogos...

Kas metai atgimsta naujai

vaikystė ir vaikiškas juokas,

kai perkam eglutę ir puošiam,

kai kepam saldžius meduoliùs,

kai verdam, skanaujam ir ruošiam

kalėdinius sielos namus.

Pakeliui į darbą

esu tamsoj

mašinos spigina į veidą

kai pravažiuoja purškiant lietui

o aš šypsausi

akiniai rasoja

minutės it pašėlę lekia bėga

ir aš lekiu

žinau galiu nespėti

per slidų grindinį lapus balas

kad į akis galėčiau pažiūrėti

dar tikinčias stebuklais 

nekaltas

Aš esu riba

pašte kalėdinis įkarštis

stoviu eilėje, rodos, begalinėje

laukiu aš žibančiomis akimis

ir karvutės saldainiais prikimštu skrandžiu

priekyje laukia kiti bejausmiais veidais

jauna moteris kalbasi telefonu ir juokiasi

išeinantis siuntų išvežiotojas padėkoja jį praleidusiam vyrui 

jo žodžius palydi lengvas cha cha cha

apsidairau ir nusprendžiu

kad prieš mane stovintieji nemoka juoktis

už manęs laukiantieji - moka

aš esu riba

***

atsisėdau ir pajutau savo svorį

ant kėdės nusileidusį

tarsi dienos valandos

prispildžiusios praeities

staiga būtų pavirtusios akmenimis

kada pakilsiu

atplėšiu savo pėdas nuo pilko linoleumo

ir panardinsiu į žemės dosnumą

ieškodama vietos sudygti

ir augti augti augti

iki savo žvaigždės 

 

Skambės

skambės žinau tikrai

mano žodžiai ant lūpų

tarsi šerkšno varpeliai pašalus

tu klausysies ir lauksi

kol nuo vėjo pavasarį

sužydės vyšnių plikos šakelės

ir iš juodo varnėno

dar nuo skrydžio pailsusio

mano žodžiai skambės lyg iš lūpų

laukto pranašo garsiai

kaip tik meilė temoka

išgiedoti save iki galo

Minties atodanga

išeiti 

į

žiemą

reikėjo

vakar

kad

neapšerkšnytų

kalte

mano

sielos

medis

užmiršęs

kaip 

spindėti

 

Tavo veidas

negaliu prisiminti veidų

jų nelieka minčių labirintuos

tik tavęs niekaip neužmirštu

tavo veidas įspaustas įmintas

mano žemėj sapnų ir stebuklų

spindi tavo akių smaragdai

lūpos šypsos iš lėto kukliai

tarp seniai užplombuotų kadrų

ir žiūriu tekant laikui į jūrą

balto smėlio stikliniame inde

vis matuodama druskos tūrį

apšarvavusį mano širdį

tik kol kas nežinau kodėl

tau į veidą nedylantį ryškų

išvaduoki mane ir vėl

nuo staiga atsiradusių dykrų

Kalėdinės šviesos

 

žiebias lempelės girliandų

žiemą nušviesdamos nykią

jausmas širdy kad rusentų

šviesus kad nesusipykę

pradėtume dieną naują

ir palydėtume meiliai

nereikalaudami kraujo

ir neverkšlendami gailiai

šviesų apgaubti kalėdinių

žiemą kaip niekad nykią

lai per gyvenimą pėdina

valandos nesusipykę

Tarp pirmo ir antro advento

susuko dešinę sprando pusę

suryju pusę plytelės šokolado

išgeriu kavos

skausmas niekur nedingsta

"ir tegul" pagalvoju

grodama kompiuterio klavišais

susuko tai ir atsuks

o kaip gi kitaip

ir vakaras užknarkia it milžiniškas katinas

užgulęs advento vainiką

tarp pirmo ir antro advento

 

Svajonė

 

Užkibo už kometos uodegos

žvaigždynuos šokančios svajonės skraistė,

o tu žvelgi į dangų lig žaros,

skaičiuodama perlus, kur išsibarstė...

Rūbus jais svajai papuošė naktis,

kad tavo akys ją sugaut galėtų.

Stovėsi taip, kol paslaptim nulis

ant tavo veido balto ir raukšlėto.

Sutartis

susitariau su savimi

kad rasiu laiko būti laiminga

dabar pykstu 

kad neradau nei laiko

nei savęs

pasiklydusios kažkur aname gale neužbaigtų reikalų virtinės

teks tartis iš naujo

rytoj

su kita savimi

viena diena išmintingesne

gal pavyks

Balionėlis

esu balionėlis

sklendžiu čirvinių blynų aromatu pripildytoje erdvėje

ir meldžiu neatidaryti lango

nes bijau išpulti į šaltį

tu užkaiti pankolių arbatos

ir tarsi sujungiančią su mano būtimi bambagyslę pririši vieną virvelės galą prie kojos

kitą virvelės galą laikai pats

abiejų žiema nepakels sakai atverdamas balkono duris

mudu gurkšnojam arbatą

šildydamiesi po it katino kailis švelniu apklotu

jau užmiršę balioniškosios esaties ženklus 

šypsomės vienas kito atvaizdui vyzdžių visatose

it daugiau nebeturėtume ką veikti

užkopę ant mudviejų everesto viršukalnės

 

Savaitgalis

Buvo -

nebėra...

Mano advento vainikas

 

Mano plikas advento vainikas

guli balkone ir laukia švenčių.

Jau visą savaitę žiūriu į jį

ir vis raginu būti kantriu,

matyt, labiau ragindama save,

nei visokiausių visažalių šakelių žiedą.

Šiandien išeidama pro duris pagalvojau,

esą reikėtų parsinešti kalėdinius papuošimus iš rūsio.

Mintis nuskaidrino rytą,

prasidėjusį picos bandelių kepimu.

Tiek reikalų, kad net galvoje neužsilaiko -

krenta iš atminties lentynų ir pasimeta pakeliui į mokyklą.

Tik advento vainikas lieka kaboti ant kablio,

džiugindamas mano švenčių išsiilgusius širdį

ir kūną, ir netgi žodžius...

Laukiu, oi, laukiu laiko

mylimųjų apkabinimui,

prie advento vainiko žvakių šildantis.

 

Jau galiu

jau galiu ranka pasiekti

gruodžio pirmosios plaukus

balto mėnulio sidabru nubarstytus

jau galiu užuosti

pirmojo advento sekmadienio kvapą

užliūliuojantį sielą ant svajonių sūpuoklių

jau galiu pajusti skonį

imbierinių sausainių ir meduolių

apteptų kalėdinės dvasios glaistu 

jau galiu patikėti stebuklais 

Darbo diena

sėdžiu 

rašau

ir 

rašau

akys 

nespėja

mirksėti

sekti

šešėlių

skaityti

laiko

rodyklių

pėdsakų

aš

tik 

rašau

kol 

suspaudžia

smilkinius

nuovargio

gniaužtai

kol 

balsas

galvoj

nusispjauna

ir 

pasako

gana

viskas

basta!

Užmigau...

 

Užmigau ant kalėdinės nuotaikos pagalvės.

Tilindžiavo varpeliai ir krintančių snaigių plokštelės iki pat sapno vartų,

atrakinamų pilnaties raktais,

kad iki pat ryto girdėčiau artėjančią šventę.

Laiko skonis

laikas ištirpo

kaip sapnas iš ryto

iš atminties išgarmėjo, iškrito

ir tik sultingais

lyg braškės prinokę

kąsniais sukrito į burną bei šoka

vasaros skoniais

rudenį pilką

susukusio laiką į rūko šilką

į baltą kokoną

miegoki kol sninga

kad gimtum pavasarį uoga ant smilgos

Noras

ak, kaip norėčiau išdalinti

savo nerimą vėjui, 

kurs velėja nakties apsiaustą,

pasiimk, išnešiok po pasaulį,

išbarstyk ąžuolų viršūnėse,

kad pavirstų stebuklingomis gilėmis

ir myluotų širdį, ne vargintų,

vis dainuodamas apie viltį,

apie meilę ir apie drąsą

Viskas bus gerai

kvėpuok

giliai giliai kaip žemė 

ji atsidūsta skrandžio rūgštimi

ji geizeriais, šaltiniais vemia

kvėpuok

giliai giliai kaip tik gali

kol liausis viduriuos raitytis angys

drakonai ir kitokie padarai

kvėpuok

giliai giliai kaip žemė

kvėpuok

galiausiai viskas bus gerai

Stiklinėje

 

mano galvoje apsigyveno ruduo

nuo lietaus išbrinko smegenys

ir užliejo akis

matau it per storos stiklinės sienelę

begančiuosius pro šalį

vis pro šalį

bijodama pripažinti

kad įpuoliau į stiklinę

ir negaliu išlipti

 

***

pilkuma tvyro ore

rudens rūko prisigėrusi

liejasi į vidų namų ir mano

lyg bandydama mane užmigdyti žiemos miegui

bet mano akys ieško spalvų

desperatiškai įsikibusios laukinės kriaušės

švytinčios auksu už lango

it vasaros prisiminimas 

Esu žmogus

esu žmogus

apsėstas demonų

aš juos nešiojuos ant kupros kaip kraitį

kurį pati susimečiau į skrynią

kol dar buvau jauna naivi mergaitė

esu žmogus

su tūkstančiais svajonių

kaip balionėliai kylančių į viršų

ir sproginėjančių nuo debesų šaltumo

stiklinių ir aštrių likimo pirštų

esu žmogus

saulėtekių užburtas

akimirkos raudony sirpsta viltys

kad vakare sugrįš namo kiekvienas

brandinta meile su kitais dalintis

 

Malda

 

Ateik,

ramybe,

ir užburk mane,

kad stebuklus matyt pradėčiau

ir tavo apsupty,

it motinos pilve,

kiekvieną jų savy atrast galėčiau.

 

Pykčio ciklas

pamačiau baltą bevaisę erdvę

ir užpykau

iš pradžių ant viso pasaulio

tada ant savo telefono

galiausiai ant savęs

už išsiblaškymą

ir už tų pačių klaidų kartojimą 

kol prisiminiau

kad baltos erdvės skaistybę

ryte peržengiau sąmoningai

ir pyktis atslūgo

 

Rudens kaltė

ruduo kaltas

dėl mano susukto sprando

nesibaigiančio kosulio

slogos

ir tingulio

apsivijusio kojas bei rankas

netgi smegenis

tarsi žaltys

laižąs orą skeltu liežuvėliu

kad išskanautų mano esaties džiaugsmą už mane

ir už mano vaikus

užmigusius letargo miegu

pagal mano pavyzdį

 

Šeštadienis su trupučiu tavęs

tu išėjai į darbą

aš likau namie

vaikai prabudę subildėjo lovon

ir ryto rožinė nusprendė sutekėt

į mūsų muilo burbulą - šventovę

tada pakilom

pusryčius sukirtom

nušluostėme paviršius ir grindis

sudžiaustėm skalbinius didžiulėm stirtom

nupirkom duonos užplaukė naktis

ir tu grįžai

su rudeniu ant padų

sukrito puodan juokas ir vaidai

prie stalo vietos kaip kaskart surado

visi globojantys ir mylintys dievai

suskambo žvaigždės

lyg stiklinės taurės

ir jų klausydami sumigome prie žvakių

rytoj apakinti nuo ryto saulės

neprisiminsim kuo gyvenom vakar

Mano pilis

trupa mano statyta pilis

tarsi rudenį lapai nukritę

pro plyšius, pro skylėtas duris

ūbaun vėjai seniai pasiklydę

aš pati it dūšelė tyli

paramstau medinukais sijas

ir stebiu, kaip daigeliai žali

virsta medžiais ir kamšo skyles

Prabudimas

Skiriu Jennifer 

 

esu tarp čia ir ten

įstrigau sapno lakiajame smėlyje

trinu Aladino žibalinę lempą

užmiršusi, kad jis metė savo profesiją

sėdžiu tramvajuje

pro šalį bėga į prieblandą susisupę gyvenimai

nematau jų veidų

bet jaučiu pasąmonės akivare šąlančias savo kojas

skimbteli telefonas

tu klausi kur esu

ir nutiesi man kelią, kuriuo galiu sekti

būties koridiriais tavo šviesą

į čia ir dabar

Bėgimas į žiemą

pro rudenį

netenkantį spalvų

lyg akvarelė nuo vandens išblukus

į žiemą bėgu, it akla skubu

ieškodama kalėdinio stebuklo

ir nors žinau

kad jo tikrai nerasiu

po švenčių plauks vienodos, nykios dienos

vis tiek į žmogų šiandien atsigręšiu

nes nusisukus, auga plačios sienos

 

Svajonių katilas

Tu man, aš tau

svajonių katilą maišysiu,

kad per kraštus nebėgtų, neprisviltų,

kad dangtis nuo purslų į dangų nepakiltų...

Tu man, aš tau

paruošus puodkėles laikysiu.

 

Būties kailiniai

 

nusimetu savo būties kailinius

ir įsliuogiu į kitos moters odą

flirtuoju ir juokiuosi

atlošusi galvą 

negalvodama apie pasekmes

užmiršusi pasaulį anapus durų

ir anapus manęs

tavo akyse mirguliuoja miražai

vilioja neragautais skoniais

tereikia tik paliesti besišypsančias lūpas liežuviu

ir troškulys pradings

pasislėps svaigulio karuselėje

ir atskirs nuo šviesų ir triukšmo

bet

ar sugrįžusiai 

tiks mano būties kailiniai?

Ateis žiema. Optimistė.

 

ateis žiema

apsnigs išbalins galvą

nupins iš šerkšno antakius vešlius

drovumą uždarys į ledo narvą

ir užpustys takus bei takelius

ateis žiema

ir sniegenom pražydus

nusės ant putino šakų lanksčių

kad gerčiau į save ankstývius rýtus

ieškodama gyvenimo slapčių

Ateis žiema. Pesimistė.

 

ateis žiema

sustings pavargę kaulai

ir ant galvos pražils visi plaukai

matys tada

susvetimėjus saulė

kaip išretėja priešai ir draugai

ateis žiema

prikris į lovą snaigių

bei prigarmės į galvą pramanų

ir plauks diena

į užmarštį ant laivių

netekusių visų būties spalvų 

Penktadienio sunkumas

 

judėk! -

girdžiu kairėje ausyje.

judėk! -

pasigirsta ir dešinėje,

lyg sąžinė būtų kažin kokiu būdu išlipusi iš manęs

ir strykinėtų aplinkui it maža mergytė,

nepertraukiamai kartojanti -

judėk! judėk! judėk!

o aš nejudu.

jaučiuosi sunki,

lyg būčiau prarijusi povandeninį laivą.

aš - Mobis Dikas, Leviatanas ir Nesė,

nuskendusi būties jūroje

penktadienio vakarą.

Susitikimas

susisvėlusi kaip ragana ir nekantri

pasitinku pavargusius veidus

jie šypsosi ir pasakoja

istorijas apie prasmę

ataidinčias iš mano vidaus

aš girdžiu

kaip jų lūpos kalba mano žodžiais

žvilgsniai susitinka

ir žodžiai tapę kūnu įgauna prasmę 

 

Draugas

Jau trečia savaitė turiu draugą.

Kutena mane ir skriaudžia -

dieną naktį šalia.

Imu nerimauti,

kad tuoj imsiu jo nekęsti,-

tiek prisiplakė, kad net oro trūksta.

Važiuosiu pas gydytoją,

tegul išskiria mus,

kad gyventi būtų lengviau.

 

Prisipažinimas

nedaug many drąsos
tikėjimo daugiau
kad nugalės teisieji

 

kad nugalės gerumas
giliai savy žinau

užtai gėles palieju

 

užtai skyles užsiūvu

dulkes nuvalau

ir atiduodu vėjui

Esu... aš

esu tik aš

ir keistas keistas jausmas

iš netekties suveltas

ir smalsumo

iš to kas jau praėjo kas jau buvo

ir to kas dar tiktai nutiks

esu tik aš

ir didelė viltis

kurios šviesa išsklaido naktį

o kai tamsa tiršta ir atgrąsi

aš paliečiu ugnim

žvakelės dagtį

esu tik aš

ir tavo meilė

lyg šydas sauganti nuo rudenio audrų

jeigu ne ji prasmegčiau skradžiai

ar subyrėčiau iki pamatų

nes per tave esu ir aš

 

Nuojauta

 

vieną dieną

sakau

vieną dieną

atsibusiu

ir nebeužmigsiu

saulę

žemę

rudenį 

žiemą

kitomis akimis pamatysiu

ir tave

sakau

ir tave

aš regėsiu 

kitam kontekste

gali būti

likimui paliepus

atsidursim staiga

perone

kaip vagonai

sakau

kaip vagonai

susikibę 

per miestus

per kaimus

kol sustosim

lauke aguonų

atsikvėpti

nuo mudviejų laimės

 

Rytas sekmadienio

 

atidariau langus

sutemo

nulijo

išsigiedryjo

uždariau langus

apsidžiaugiau

vidun neprilijo

rytas

sekmadienio

 

Išeinu

tu žiūri ašarotom akim

išeini? 

išeinu

man jau laikas

smėlio smiltin subėgo

pakito

sutrumpėjo ir netgi išpaiko

man jau metas

pabūk dar

sakai

pastovėkim

kol medžiai nupliks

kol šešėlių prieš mus ir už mūsų

nei trumpų

nei ilgų nebeliks

negaliu

atsidūstu drauge

su verpetuose šokančiu vėju

apkabinimas tau

išeinu

taip kaip tie prieš mane išėjo