Ot...

ot kad taip šlept 

ir sėdžiu ant šieno kupetos

savo vaikystės vasarą

besijuokianti vėjui 

kedenančiam mano išsitaršiusius plaukus

ir saulei kandant įdegusius pečius

laimė tokia didelė

kai nejauti laiko tėkmės

kai esi akimirkos saldume

ir nemoki nejausti

ot kad taip imti

ir pasimokyti iš savo vaikiškojo aš

kaip būti