Mano plikas advento vainikas
guli balkone ir laukia švenčių.
Jau visą savaitę žiūriu į jį
ir vis raginu būti kantriu,
matyt, labiau ragindama save,
nei visokiausių visažalių šakelių žiedą.
Šiandien išeidama pro duris pagalvojau,
esą reikėtų parsinešti kalėdinius papuošimus iš rūsio.
Mintis nuskaidrino rytą,
prasidėjusį picos bandelių kepimu.
Tiek reikalų, kad net galvoje neužsilaiko -
krenta iš atminties lentynų ir pasimeta pakeliui į mokyklą.
Tik advento vainikas lieka kaboti ant kablio,
džiugindamas mano švenčių išsiilgusius širdį
ir kūną, ir netgi žodžius...
Laukiu, oi, laukiu laiko
mylimųjų apkabinimui,
prie advento vainiko žvakių šildantis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą