Balionėlis

esu balionėlis

sklendžiu čirvinių blynų aromatu pripildytoje erdvėje

ir meldžiu neatidaryti lango

nes bijau išpulti į šaltį

tu užkaiti pankolių arbatos

ir tarsi sujungiančią su mano būtimi bambagyslę pririši vieną virvelės galą prie kojos

kitą virvelės galą laikai pats

abiejų žiema nepakels sakai atverdamas balkono duris

mudu gurkšnojam arbatą

šildydamiesi po it katino kailis švelniu apklotu

jau užmiršę balioniškosios esaties ženklus 

šypsomės vienas kito atvaizdui vyzdžių visatose

it daugiau nebeturėtume ką veikti

užkopę ant mudviejų everesto viršukalnės