Meilės uroboras

 

esu romantikė

ir myliu meilę

jos idėją

surišančią rankas bei kojas

ir vis tiek pakylėjančią iki pat mėnulio

kartais net iki saulės

bet kuo aukščiau kylame

tuo juk smarkiau nusvylame 

ar krintame žemyn

su trenksmu

it meteoritai

išmušdami skyles žemėje

kurios užsipildo ašaromis

ir virsta akivarais

praryjančiais nelaiminguosius 

kad šie

surastų kritusiuosius ir apsvilusius

ir vėl iškeltų į dienos šviesą

iš naujo tapdami romantikais

mylinčiais meilę

Nespėjusiojo su diena atodūsis

 

diena užsimerkė

ir aš pasiklydau tamsoj

neregės pirštais 

grabinėju tirštą nieką

ir viliuosi aptikti kažką

kas parves mane namo

Išsipildymas

rašiau ir šypsojausi

jau buvau užmiršusi 

kokia lengva gali būti laimė

išsipildymo

žodžio ir kūno

nes vienas be kito

kaip ir kitas be vieno

niekada netaps išsipildymu

Laimė myli saiką

noriu visko

skristi ir ropoti

eiti 

bėgti

šliaužti

tik į priekį

ir svarbiausia

nieko nebijoti

nešt it ugnį šventą

savo siekį

noriu visko

mielas mano laike

leisk suspėti

leisk išmokt matyti

kad net žodžiai

tie kur pasibaigę

manyje ir net aplinkui

švyti

noriu visko

akimis suryju

ryto apelsiną

vakaro vyšnaitę

ir jaučiu

kaip palengva sugyja

mano kaulai

nuo skubos įkaitę

noriu visko

tik sustot nenoriu

skrist

ropoti

eiti

bėgti

šliaužti

mano mielas laike

duok elementorių

kad pagaliau išmokčiau

jog laimė

myli saiką

Prisisapnavo?

niekaip neatsistebiu 
šeštadienio greitumu
tik šast ir pasislėpė po vakaro skvernu
taip ir lieku nesupratusi
ar jis buvo

ar tik - prisisapnavo

Gyvenimo ritmas

 

atsimerkiu pradžiai

užsimerkiu pabaigai

kai nebelieka žvaigždžių

anapus dangaus

tik balti taškai

it snaigės

niekada nenukrisiančios

kaip nenukrenta pūkas

atsikartojąs skaros raštuose

vėl ir vėl

mano dienų ir naktų

sielos gyvenimų ritmu

lyg nieko svarbesnio nebūtų

kaip atsimerkti gyvenimui

ir užsimerkti mirčiai

 

It vaikai

 

Šokinėjom ir dūkom 

it vaikystės prigėrę;

mūsų grandys nutrūko

ir langai atsivėrė,

išsibarstė iš batų

akmenukai ir smėlis.

Buvom šiandien piratais

ir žaviom undinėlėm.

Karšta

 

Sunkias lašas po lašo

mano gyvenimas. Karšta.

Grindinio akmenį tašo

ir tarsi kraujas - kreša.

O aš žiūriu sau uždusus,

kaip jėgos balom pavirsa...

Likimas šypsos pro ūsus,

laimė slysta tarp pirštų...

Bet juk žinau, kad ruduo

atlėks ir išgelbės. Nemirsiu.

Esu juk taki kaip vanduo,

jei reiks - išgaruosiu į viršų.

Ryto paveikslėlis

 

Rytas lyg iš paveikslėlio;

saulės spinduliai - matomi! -

iš po debesies oranžinio

į visas puses išbėgiojo.

Ak, koks grožis, koks grožis -

ne kasdien žmogui atveriamas!

Siurbiam į save - nepasotinami!

Šildomės dvasią murkdami.

Meilės darbai

 

Tai meilė mano grūda skalbinius į skalbimo mašiną,

kepa duoną kasdieninę ir nekasdieninę,

šveičia tualetą ir eina apsipirkti,

myluoja ir šluosto ašaras,

šaukia ir pamokslauja,

klausosi ir neteisia,

priima ir duoda...

Tai meilė mano

keliasi iš ryto,

kad vakare pavargusi

vis dar mylėtų.

Sekmadienio palinkėjimas

 

Kiekvienam linkiu sekmadienio ramybės,

tos, kuri ateina iš vidaus,

ir staiga pražysta galimybėm

lyg koriais pilnais saldaus medaus.

Kelias iš žarijų

 

džiūstame it slyvos saulėje

žemė sugeria kaitrą

ir atiduoda mūsų padams

taip ir aikčiojam

per gyvenimą

eidami lyg žarijomis

su baime akyse

nes nesimato horizonto

pernelyg virpa įkaitęs oras

Tikslas

 

klausausi ausis ištempusi

bene pasaulis sulįs pro ausis

ir taip atsivers akys

kaip atsiveria išminčiams

kad galėčiau ir toliau klausytis

taip ir nesupratusi

kam

Pasiūlymas

 

tavo randai

tegu bus ir mano

pasidalink

atverdamas sielą

nuglostysiu

išbučiuosiu

savo ašarom palaistysiu

kad sužaliuotų

išdžiuvę ruožai

tavųjų horizontų

kuriuose mano atneštos sėklos

lai stiebiasi ir auga

aukštais medžiais

paremsiančiais tavo dangų

kad svajonės galėtų nulipti žemyn

ir sumerkti kojas

į vilties ežerus

Tuščia puodynė

Ak, tas tuščios puodynės ant pečių jausmas,

kai mintys lyg bitės zvimbia aplinkui.

O viduje - baltuose tavo esybės laukuose -

tvyro tyla -

nepramušama,

nesunaikinama

jokiais proto blyksniais

ar idėjų žaibais.

Trumpalaikis otodūsis 

nuo įkiriais uodais virtusių trukdžių.

Gerai, jeugu TIK trumpalaikis.

Ne ta koja

iš lovos išlipau

bet ne ta koja

pasiekiau grindis

nes jei ne ta koja

išlipi iš lovos

tai tavo tikrasis aš

pasilieka gulėti

o tu

visą dieną 

tampaisi su savimi

tą aną šitą

bjauriai nusiteikusį

mieguistą

ir nežinia ko norintį

geriau jau žiūrėsiu

kitą rytą

ir nepaslysiu ant mėnulio tako

ar šiaip kokių daiktų

laukiančių šeštadienio

tvarkingų rankų

Negaliu nemylėti gyvenimo...

 

negaliu nemylėti gyvenimo

jo mažų keistenybių ir paslapčių

apipinančių mus lyg vijokliai paslaptingus įėjimus

seniai visų užmirštus

ir vis dėlto - esančius

negaliu nemylėti gyvenimo

žalio žalio o kartais - geltono

apdulkėjusio nuo Sacharos smėlio ir žiedadulkių

nusekusio kaip Reinas šią vasarą

ir vis dėlto - tekančio

negaliu nemylėti gyvenimo

gnaibančio šlaunis ir valiūkiškai besišypsančio

kartais spiriančio į subinę

kartais ją bučiuojančio

ir vis dėlto - mano

Meilės reikia

Jei kas teigia, kad meilės nereikia,

kad be jos - gyventi lengviau,

tas meluoja! Juk meilė suteikia

galimybę tiek man, tiek ir tau

atsiskleisti ir išsiskleisti,

lyg žiedams pavasarį gaivų.

Ji išmoko kentėti ir žaisti,

ir vairuoti gyvenimo laivą.

Ji parodo, kaip turime būti,

kaip pažinti save ir kitą;

mes galiausiai išgirstam žinutę,

akyse jau seniai išsakytą.

Žodžiai žeidžia ir meilė žeidžia.

Bet vienatvė giliau įpjauna.

Ji suspaudžia ir nebepaleidžia...

Meilė betgi sparnus atgauna

ir plasnoja, plasnoja, plasnoja!

Net jei niekad ir nepakyli,

tu žinai, kad net meilė kainuoja.

Investuoji viską ir myli.

Kalbėjimas

Aš kalbu, tu kalbi, mudu kalbam

Tai kartu, tai, žiūrėk, atskirai;

Žodžiai liejas, veržiasi, alma,

Priartėja lyg karo laivai

Ar lyg burlaiviai saulei tekant,

Pasigavę pavasario vėją...

Kalbant - širdį ir sielą išsakant -

Mūsų laimė staiga palengvėja

Ir pražysta spalvom it gėlėm

Margaspalvėm vasaros veidas.

Kalbam buvusių žodžių vėlėm,

O paskui - viens kitam atleidžiam.

Kaip paukščiai

 

žmonės kaip paukščiai

būriais būriais

vienam sunkiau pakelti būtį

ir išlaikyti

nematant saulės

būties metamas šešėlis

gerokai tirštesnis už mūsų

o juk taip norisi skristi

kaip paukščiui

nusitraukyti pančius

ir kilti kilti

iki pat mėnulio šaltos akies

kad neištirptų sparnai

kad nesudegtų ryžtas

kad nepasiektų žemės svaidomų lasų kilpos

Prakaito lašas

 

kutena nugarą prakaito lašas

riedąs žemyn it ledkalnio ašara

kikenu iš malonumo

mano pusiaujas traukiasi

aš nepakelsiu jūros lygio

trupinys juk nesukelia bangų sriubos lėkštėje

ir vis tiek jaučiuosi kalta

dėl visko ir dėl visų

lyg manyje būtų atgijusi kolektyvinė kaltė

bet 

nusibraukiu prakaito lašą

ir vėl skęstu iliuzijoje

Svajonė

 

prakaituoju

žiopčioju it žuvis

išmesta į krantą

ir svajoju apie dušą

ledus

net lietų

atvėsinsiantį mano išdžiūvusią žemę

kurioje nebeauga niekas

išskyrus kaktusus

tegul bent jau atvėsta

kad jie pražystų

Iššūkis

 

Kaip čia yra,

Kad nepastebi savo transformacijos,-

Prapuoli bandos juoke

Kaip koks seilių purslas. 

Taip ir gyveni - pusakliu tapęs - 

Ir nebegali atsimerkti,

Nes bijai pamatyti savo atspindį kitų akyse.

Būti drąsiai -

Štai kur iššūkis.

Surinkti save savaitėmis

ir vėl pirmadienis

susikrovusi kuprinėn optimizmą

išeinu į gyvenimą

naujesnį nei vakar

su truputėliu baimės širdyje

praveriu duris

ir įsitaisau priešais lentą

tegul bus kaip bus

pažinsiu save dar kartą

kiekvieną savaitės dieną iš naujo

kas gi gali būti šauniau

už galimybę 

surinkti save savaitėmis

Juokas

skamba juokas

atsimuša į tavo krūtinę

ir šokinėja įsielektrinusio oro penklinėje

girdžiu jį

savą ir kartu tokį svetimą

lyg būtų išsprūdęs iš kitos moters gerklės

o tu nė nepastebi

tik šypsaisi patenkintas

mėlynomis akimis šviesdamas man kelią

ir mėgaudamasis iš mano vidaus sklindančia melodija

verkiu 

nebejuokink

nes uždusiu iš meilės

Lenkijos koja

verkia Lenkija

užmynėm jai koją

pilkom pėdkelnėm apmautą

kitaip neišeina

skraidyti nemokam

tik mindžioti

iki pat namų slenksčio

o namuose

nurimstame

kaip gandrai

sugrįžę iš Afrikos

Kregždute

 

Kregždute, krekždute,

Čiurena tavo giesmelė

It gaivus šaltinėlis,

Ką tik išsiveržęs iš gimtinės glėbio.

Apie ką man giedi,

Kokias dienas buri?

Suvyniosiu savo rytojų

Į tavo dainos juostą

Ir išsivešiu su savimi.

Kregždute. Kregždute...

Išvyka į Taujėnų dvaro parką

 

šešiese asfaltu

iki Taujėnų dvaro

pro vartus ir svirną

paskendusį povų klyksmuose

kalakutų šuldubuldavime

Mūšios upelio tėkmė

nusileidžia laiptais 

subėga į tvenkinius

ir pagirdo parką

čiulbantį fontanų purslais

snaudžia klasicizmas

baltose dvaro sienose

ir už jų

kaip ir Radvilų DNR

jų išsėdėtuose balduose

tyliai ir ramiai

nugula mūsų žingsniai

ant grįstų akmenimis takelių

šešios poros akių

sugėrė šviesą ir visas jos spalvas

Laikas juk mūsų

 

nė vienos nuotraukos

Kaunas liko tik Kaunas

mūsų akimis nuglostytas

pro automobilio langus

ir Akropolio vitrinas

niekur nespėjom

visur vėlavom

24 valandų per mažai

kaip ir septynių ar vienuolikos

o reikėtų eiti

ir neskubėti

atsiverti spontaniškam susitikimui

ar nuotykiui

iš lėto žiopsoti į šurmulį

ir nebijoti nesuspėti

laikas juk mūsų

o ne mes - jo

Tik tak

tik tak

laikrodis ant tėvelio spintutės

tik ir tak

susigeria į oranžinius nuo pietų saulės 

tapetus ant sienų

kaip gyvenimas į žmogų

ir nebeištrauksi jo lauk

kaip ir fakto

kad buvo yra ir bus

meilė kiekvienoje kertelėje

jo pirštais nučiupinėtoje

tik ir tak

širdies dūžiai

tik ir tak

Įstrižo spindulio dūris

įstrižas spindulys 

kiaurai per širdį

vakaru pasrūva vidus

ir kapsi rasos lašais

pro akis

ant gimtinės žolės

kvepiančios rugpjūčio pirmąja

ir dilgčioja ant riešo

širšės pabučiavimu

kol po paskutinės nemiegotos sekundės

išsidriekia sapno gijomis

iki pasąmonės užkampių

juos krapštysiu drebančiais pirštais

ir šypsosiuosi bedante burna

vėl pajutusi 

įstrižo saulės spindulio dūrį