Privilegijuotosios žodžiai

Snargliuoju...

Kosčiu...

Puikios išeiginės!

Ir vis tiek jaučiuosi privilegijuota,

nes galiu sau leisti sirgti;

man nereikia slėptis bunkeryje,

laikyti ginklo rankose,

atsisveikinti ir nerti į nežinią.

Šiandien aš turtingesnė 

negu buvau prieš penkias dienas.

Tikėjimo galia

Bijau ir tikiu,

kad nereikia baimintis,

nes vilties dar yra,

net jei protas įnirtingai kartoja

bus, pamatysi, bus,

aš tikiu,

kad nebus,

nes kas gi kitas nuramins,

jeigu ne Dievas?

Kiek ašarų kainuoja taika...

Kiek ašarų kainuoja taika? -

štai kur klausimas!

Neproporcingas skausmui,

lygus beprotybei

ne verkiančio,

o jas generuojančio.

Kiek ašarų kainuoja ramybė? -

aidu atvilnija.

Susikaupimo akimirką

laikant šaltą ginklą

prieš paleidžiant kulkas į skrydį

apie tai negalvoji.

Bet galvoji, kad bijai negrįžti,

kad bijai netekti laukiančių,

kad bijai verkti,

kad bijai liautis bijoti,

kad bijai būti čia ir dabar,

dūžtant artilerijos pabūklų garsui

į tavo krūtinę,

kai laikinai sustoja kraujas kūne...

Laikas ištįsta it karšta karamelė -

sustingsti tyloje,

prarijusioje visus grasus,

išskyrus vieną,

tavo viduje šnabždantį balsą:

 - Kelkis ir eik skaičiuoti ašarų!

Jas visas iki vienos 

pažymėk vardais ir pavardėmis,

kad mūsų vaikai žinotų 

atsakymą.

Oro erdvė

mano oro erdvė

tegul bus ir tavo oro erdvė

dalinkimės

per pusę vargingesni

per pusę turtingesni

žiūrint kokiomis akimis žiūrėsi

mėlynos mato kitaip nei juodos

tebūnie dangus visiems

būkime paukščiais

ir skriskime kur tinkami

taip mano oro erdvė

taps tavo oro erdve

Putinas

Subrendo putinas prie vartų

ir susireikšmino iš karto,

apspjaudė uogom raudonom žemę -

užpyko mat, kad greit paseno.

Siūbavo, stiebėsi į saulę -

šešėliais užkariaus pasaulį!

Ir negirdėjo anų apačioj,

skęstančių šalto mėnulio delčioj.

Vakarų vėjas pūstels užpykęs,

nulaužys šakas pasipūtėliui sykį.

Ir atsivers nebesaugomi vartai

iš kiemo į ten, kur gera gyventi.

Akimirka

atsisukai

toks panašus į Jamie Dornan

akimirkai vienai

į mane

ir pasaulis nušvito

pasijutus pasaulio bamba

kokia laimė 

šitaip būti

iš akimirkos į amžinybę

užpildančią 

gyvenimą

iki paskutinio atodūsio

Mėnulio veidrodis

Jei saulės tau per daug,

mylėk mėnulį,

jo veidrodinį šaltį,

kuriame

karšti linkėjimai saulutės susidūrė

su pasiklydusia vaiduoklių viltimi.

Kriaušė

Krauna pumpurėlį

kriaušė palei langą,

nei kruša, nei vėjas

nepaspęs žabangų.

Jeigu laikas stiebtis

saulės pažiūrėti,

tai tiktai ant liepto

Vaivos siuvinėto,

tai tiktai žaliuoti -

nėr alternatyvos,

viską atiduoti,

kol gali, kol gyvas.

Vėjo žodžiai

švilpia vėjas it tyruose

garsiai

negailėdamas mano ausų

neprašysiu nustoti

netarsiu

žodžio liksiu tylėt nors baisu

tyloje vėjo aimanos skamba

itin godžiai

suprantu suprantu

užsimerkus iškyla spalvoti

vėjo žodžiai

ir aš nurimstu

nesupainiojami ir tikri

mums visiems 

o ne vienai man

net jei kartais baugiai šalti

jie gyviesiems

kad liktų ilgam

Tėvynė

Tėvynė - daugiau negu žemė

daugiau negu kvapas vaikystės

Tėvynėje lankos sutemę

šviesiausiais žiedais pražysta

Tėvynėje visa šventa

protėvių balsą mena

ugnis vaidilučių kūrenta

krūtinėse tyliai rusena

Tėvynė - daugiau negu sienos

daugiau negu tiltas per upę

Tėvynėj balčiausios žiemos

šilčiausios skaros įsupę

lydi nuo pat vaikystės

žodžiai kalbos mieliausios

Tėvynę nešiojam suvystę

į meilę lyg turtą brangiausią

Lietus

dalimis krinta

dangaus vitražo stiklas

paslapčių pilnas

Aklas matančio nesupranta

juk neskauda

istorijos puslapiams

jie sugulę į saują likimo

užversti 

vienas kitą prispaudę

jiems neskauda

bet skauda gyviems

tiems 

kas girdi ir mato

nematomus pėdsakus

esamo

ir užuodžia

būsimo tvaiką

bet aklas matančio nesupranta

Ką mums atpūsi...

ką mums atpūsi 

vėjau vėjuotas

visas pasiutęs

vešliai garbanotas

šiauši pašiauši

odą žemelės

plėšysi stogus

rankas sušalęs

medžius vartysi

nesidrovėsi

žmogų siūbuosi

nuversti norėsi

atlėksi nulėksi

tiek ir matysim

ką mums atpūsi

ką pasakysi

Gudrybė

neskaičiuoji žingsnių

tik praleistas progas

kas būtų jeigu būtų

užsklendžia duris iš lauko pusės

ir neišleidžia

verdi savo klausimuose

nors žinai

pačią pačiausią gudrybę

dovanojančią laisvę

nevirti

neklausti

gyventi

Laimės kaina

Už savo laimę 

atsakai pati,

net jeigu kainą

nulemia kiti...

Ko reikia meilei?

Meilei nereik pažadų,

jie išsisklaido it rūkas

ir vėlei lieki tiktai tu -

tuščia ir dusli lyg bambukas...

Meilei reikia darbų,

ne rankų - širdies - padiktuotų,

keistų, negirdėtų, karštų,

beprotiškų ir neplanuotų.

Meilei reikia šviesos,

per odą pasaulį nušviečiančios,

tik žmogui vienam įžiebtos,

sušilt, ne sudegti kviečiančios.

Ramunės iš plieno

Pamerkim ramunes iš šalto plieno

į dar garuojantį gyvybe kraują,

lai žydi tiems, kurie neprasidėjo,

nors jau sudygę buvo mūsų saujoj.

Lai prisiminsime, kaip skilo žemė,

išdžiūvusi po kojomis lyg popierius,

vilnoniais debesim dangus užtemęs

sulaikė mūs maldas ir poterius.

Lai prisiminsime, kiek laiko gijome

ir kaip perštėjo žaizdos atsivėrusios...

Ramunėmis išlipom iš vergijos mes,

kurioj jau buvome it ežere prigėrusios.

Saulės terapija

Apsikabino saulė mano veidą

ir nepaleido, niekaip nepaleido;

lytėjo pirštais plono plono šilko -

po pirštais sunkios mintys tyliai smilko...

Mylavo tol, kol nebeapsikentus

pilka spalva pasivertė į plentą;

raudonis vasaros laukų aguonos

nudažė odą, parką, parko suolus;

ištįso kojos vakaro šešėlių...

Kaulėti medžiai saulę nulydėjo.

Bet jausmas liko - spindintis, geltonas,

šildąs gyvenimą it pečius žiemą šonus.

Dabar

buvai į vakar atsirėmęs

buvai

dabar esi dabar

džiaugiesi vėl namo parėjęs

laisvai

dabar jau į dabar

žiūri į saulės skaistų diską

degi

dabar kaip tik dabar

ir pelenuose auksas tviska

tiki

dabar ir dar ir dar

Vienas

Kiek pykčio telpa viename?

Kiek vieno pyktyje

nuskęsta antro, trečio?..

Ketvirtas nusuka akis, -

nėra jame

tikėjimo, kaip penktame.

Šeštas, septintas tyli

eidami pro šalį...

Visi kiti apsimeta

esą nematomi.

O vienas pyksta

ant savęs

ir nesupranta,

kiek pykčio gali tilpti pačiame

ir kaip jame nuskęsta antras, trečias

lyg akmenys į upės dugną...

Didžiausias jų - tai jis!

Jis - vienas!

Raudoni saulėlydžiai

Neužmiršk saulėlydžių,

regėtų kitomis - ne savo - akimis, -

raudonesnių saulėlydžių žmogus dar nepatyrė!

Susigeria spalva į kaulus - jiems skaudus

žinojimas jau pilkapius širdy supylė.

Ir verkia ašarom ne savo - svetimom -

būtis, paslėpusi po gėdos šydu veidą, -

ji vis dėlto užmiršo...

O saulė leidosi raudona, nusileido,

naktis žvaigždes su ateitim supiršo -

nauji saulėtekiai nuspalvino akis

naujom spalvom - vaivorykšte lekioja

vienaragiai!

Bet kojos klimpsta į DABAR, burna nebeapžioja

RYTOJAUS. Raudona sirpsta ant rūdijančių noragų...

Kas mes būtume be atminties...

Kas mes būtume

be atminties -

asmeninių dulkinų archyvų -

saugančių kvapus ir skonius

blunkančių nuotraukų stirtose?

Kas mes būtume

be atminties - 

mūsų būties esencijos -

varvančios į akis

ir pro akis,

kad užpildytų mus

mumis pačiais?

Kas mes būtume

be atminties?

Priešnuodis

žiūriu į už lango

ryto tamsoje geltonuojančius

žmonių būties kvadratus

ir netikiu

kad vienatvė nemoka šokinėti

iš sielos į sielą

kaip koks virusas

kurį gali įveikti tik vienas priešnuodis

meilė

Kuo tikėti

nuspręsiu pati

kuo tikėti

žaliomis kalnų pievomis

ar begalinėmis smėlio kopomis

neverksiu

apsivijusi rankom kaklą

žvynuotos baimės

nemerksiu batų į dumblą

vaikščiosiu basa

kad pajusčiau 

kas tikra

ir tikėsiu 

tik tuo

tikrumu

Pasikėlimo nusileidimas

Gali, gali taip būti -

nosis debesis liečia

ir nei daug, nei truputį -

saulė pro dantis šviečia.

Negirdi tada žemės -

vien tik angelų chorą,

kol nuodingos gebenės

ima lipti per tvorą.

Angelai išsilaksto,

saulę lietūs užstoja,

tu laikaisi už krašto

savo triumfo sienojų.

Tarsi pieno puta

debesim nosis puošias.

Tiek ir lieka staiga

iš pilnos lėkštės košės...

Nušvitimas

apkabinimas - 

tai meilės patvirtinimas

Vakaras. Laukiant tramvajaus

nematau 

skaičių

išsilieja it šiaurės pašvaistė

elektroninėje informacijos lentoje

tramvajus atvažiuos

pamanau

nevalydama akinių stiklų

gyvensiu po vandeniu

trumpoje iliuzijoje

laukimas tebus stebuklingas

Dainuosiu

Dainuosiu seną seną dainą,

kurią girdėdavau dažnai

močiutės lūpose pareinant

į gryčią miegui vakarais.

Kokia kalba ir kokiais žodžiais

dar nežinau - giliai many

jie tūno galvas apsivožę,

tie žodžiai, saulės alkani.

Bet aš dainuosiu, jaučiu kaip niekad

garsų tekėjimą per būtį

iš ten, į kur tik mintys siekia, -

pati dar negaliu pakliūti.

Telieka tik žodžius atspėti,

kurie vardus daiktams grąžina.

Tik neramu, kad nesuspėsiu

suverti jų ant tvirto lyno...