Neužmiršk saulėlydžių,
regėtų kitomis - ne savo - akimis, -
raudonesnių saulėlydžių žmogus dar nepatyrė!
Susigeria spalva į kaulus - jiems skaudus
žinojimas jau pilkapius širdy supylė.
Ir verkia ašarom ne savo - svetimom -
būtis, paslėpusi po gėdos šydu veidą, -
ji vis dėlto užmiršo...
O saulė leidosi raudona, nusileido,
naktis žvaigždes su ateitim supiršo -
nauji saulėtekiai nuspalvino akis
naujom spalvom - vaivorykšte lekioja
vienaragiai!
Bet kojos klimpsta į DABAR, burna nebeapžioja
RYTOJAUS. Raudona sirpsta ant rūdijančių noragų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą