Dainuosiu seną seną dainą,
kurią girdėdavau dažnai
močiutės lūpose pareinant
į gryčią miegui vakarais.
Kokia kalba ir kokiais žodžiais
dar nežinau - giliai many
jie tūno galvas apsivožę,
tie žodžiai, saulės alkani.
Bet aš dainuosiu, jaučiu kaip niekad
garsų tekėjimą per būtį
iš ten, į kur tik mintys siekia, -
pati dar negaliu pakliūti.
Telieka tik žodžius atspėti,
kurie vardus daiktams grąžina.
Tik neramu, kad nesuspėsiu
suverti jų ant tvirto lyno...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą