Pamerkim ramunes iš šalto plieno
į dar garuojantį gyvybe kraują,
lai žydi tiems, kurie neprasidėjo,
nors jau sudygę buvo mūsų saujoj.
Lai prisiminsime, kaip skilo žemė,
išdžiūvusi po kojomis lyg popierius,
vilnoniais debesim dangus užtemęs
sulaikė mūs maldas ir poterius.
Lai prisiminsime, kiek laiko gijome
ir kaip perštėjo žaizdos atsivėrusios...
Ramunėmis išlipom iš vergijos mes,
kurioj jau buvome it ežere prigėrusios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą