Apsikabino saulė mano veidą
ir nepaleido, niekaip nepaleido;
lytėjo pirštais plono plono šilko -
po pirštais sunkios mintys tyliai smilko...
Mylavo tol, kol nebeapsikentus
pilka spalva pasivertė į plentą;
raudonis vasaros laukų aguonos
nudažė odą, parką, parko suolus;
ištįso kojos vakaro šešėlių...
Kaulėti medžiai saulę nulydėjo.
Bet jausmas liko - spindintis, geltonas,
šildąs gyvenimą it pečius žiemą šonus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą