švilpia vėjas it tyruose
garsiai
negailėdamas mano ausų
neprašysiu nustoti
netarsiu
žodžio liksiu tylėt nors baisu
tyloje vėjo aimanos skamba
itin godžiai
suprantu suprantu
užsimerkus iškyla spalvoti
vėjo žodžiai
ir aš nurimstu
nesupainiojami ir tikri
mums visiems
o ne vienai man
net jei kartais baugiai šalti
jie gyviesiems
kad liktų ilgam
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą