Pirmadienis darželyje

išėjau į vėją ir lietų

savo demonų nugalėti

pasitiko šypsenos plačios

iki šiol tiek buvau dar nemačius

akys juodos ir rudos spindėjo

joms duobutės veiduos pavydėjo

džiaugsmo daug iš vaikystės spalvotos

man iš naujo padovanota

Moters gyvenimas

Pagal filmą "Moters gyvenimas"/ "A Woman's Life"

Pražiūrėjai skylę horizonte

juodą juodą, kupiną gėlos

ir tikėjimo, aukštai iškelto

tarsi kotas laimės vėliavos.

Bet nėra jau laimės, tu žinai, -

šitiek metų laukei jos sugrįžtant...

O sugrįžo tik trumpi laiškai,

prašantys ir prašantys... Pažįsta

kiekviena galva aplink tave

tavo meilę, traukiančią į liūną,

ir tik tu viena tiki - joje

žodžiai melo nepažinę būna.

Vis žiūri į tolumas, žiūri - 

nieko kito tau jau nebeliko.

Lyg šešėlis rymai pakely

į tikėjimą - širdis neapsiriko...

Kartą pro šalį...

Kartą pro šalį - 

visad pro šalį -

nebepakeisi srovės tekėjimo.

Užtversi -

išsilies

nesustabdomai...

Kol lietus lyja,

sniegas tirpsta,

vėjas pučia

ir gyvenimas skleidžiasi,

lenkiesi gardžiai kvepiančių žiedų link

it bitė, neatsispirianti nektaro saldumui,

uostai, laižai ir čiulpi -

nesustoji,

negali

ir nenori užmiršti

gaivalingos tėkmės triukšmo,

pulsuojančio gyslose

krypstant į šalį,

vis ir vis į šalį...

Nušvitimas

Jei nieko iš kitų nesitiki,

niekuo ir nenusivili.

Pasikalbėjimas su tavimi

sakau tau -

atiduosiu viską

net ir įaugusius giliai nagus

už vieną žodį

tuštumoj kurs slysta

many surasdamas būties namus

sakau tau - 

man nereikia melo

lai spalvos būna spalvomis

sugriuvus sienoms

susitikti gera

ir susiremti kaktomis

sakau tau - 

nukeliu kepurę

prieš besikaunančius su vėjo aitvarais

prieš drąsą

kelti baltą burę

mojuoti irklais bujom inkarais

sakau tau -

kvepia viltimi

žaibai it adatos susiūna dangų

lietaus prigėrusi

tikiu ateitimi

ir palieku šiek tiek pravertą langą

Aeternum*

tiesiai per aplinkui

skuba mano tikėjimas

visokiais monais ir prietarais

deivėmis ir laimės troškimu

viskuo ir apie viską

vienu visuose ir visais viename

žmogumi ir gyvuliu

gėriu ir blogiu

nuolatine kaita

gyvybės rato amžinumu

Didžiuoju sprogimu

Dievo žodžiu

laisvės būtimi

ir būties laisve

savimi ir tavimi

mumis

amžinai

*aeternum - lot. amžinai

Sausis

šiltais veltiniais

per sniegą brenda pirmas

antrojo brolis

nepažįstantis

likusiųjų dešimties

broliškos meilės

trisdešimt pirmą

gyvenimo dieną vėl

pasitrauks metams

Laikas

eina šešėliais

apsiavęs laikas

nežiūri į saulę

tik į mėnulį

permatomais delnais

išsitepęs veidą 

žvaigždžių dulkėm

stebi jų byrėjimą

iš ugninių kometų uodegų

ir nebijo nieko

nes nepažįsta 

žmogaus nustatytų ribų

aptraukusių begalybę 

raudonu latekso kostiumu

šypsos lūpos 

pasiklydusios vaivorykštės lanke

dabar

laimė yra arčiausiai

Su kuo laukiama Bodžanglio

 

Olivier Bourdeaut romanas "Belaukiant Bodžanglio" - tai odė individualumui. Mane pakerėjo laisvė būti savimi, normų laužymas, net beprotybė – visa tai, ko paprastas žmogus savo gyvenime vengia, nes išskirtinumas neretai pareikalauja aukų, kurių kaina būna didesnė, negu galime sau leisti mokėti. Todėl užvertusi paskutinį romano puslapį, nuliūdau. Tiesą pasakius, kitokios pabaigos ir nesitikėjau, tačiau liūdna buvo vis tiek. Labai. Kraustymasis iš proto, pasirodo, panardina į sielvarto liūną ir tuos, kurių protas kraustosi lauk. Kad labiau suprasčiau knygos esmę, pasiklausiau jutubėje Ninos Simone „Pono Bodžanglio“. Šokti kažkodėl nesinorėjo. Graži, melancholiška daina, bet, matyt, nesu pakankamai išprotėjusi, kad galėčiau šokti pagal Bodžanglį. O gal tiesiog dar neišmokau šokti gyvenimo ritmu? Ir vis dėlto dainos potekstė suteikia šiokio tokio aiškumo - mėgaukis tuo, kuo gali, net jeigu skauda, ypač kai skauda, nes tada turėsi kuo apmalšinti savo skausmą. 

Teksto konstrukcija - dvisluoksnė: sūnaus, besiremiančio tėvo dienoraščiais, pasakojimas apie savo gyvenimą, išskiriant motinos asmenybę kaip pirmaplanę, nes nuo jos priklauso gyvenimo daugiasluoksniškumas, kokybė ir įvairovė. Motinos figūra - tai kertinis knygos akmuo, centras, tarsi saulė, kuri savo milžiniška magnetine trauka verčia kitas planetas suktis aplink ją. Užtai geltonas knygos viršelis puikiai tinka, nes, pasak marsc.lt, geltona žymi pasaulio centrą*. Be to, "geltona spalva suteikia laimės, pusiausvyros ir džiaugsmo pojūtį"**. Būtent tokiais pojūčiais lepinasi pagrindiniai romano personažai: tėtis, mama, sūnus ir gervė, vardu Panelė Perteklinė. Nenuostabu, kad džiaugsmui ir laimei prapuolus, senasis butas nudažomas žąsies išmatų spalva, lyg galutinai atskiriant praeitį, kurioje buvo gyventa tarsi laimės burbule, ir ateitį - realybę su visomis niūriomis pasekmėmis.

Romano stilius sklandus, pasakojimas šmaikštus ir įtraukiantis. Vaikiška logika suteikia tekstui žaismingumo - skaitant norisi vis linksėti galva prieš save matant tą nedidelį berniuką, bandantį susigaudyti dviejuose labai skirtinguose pasauliuose, kurių viename (namų erdvė) viešpatauja fantazija ir laisvė, o kitame (mokyklos erdvė) - suaugusiųjų sukurtos taisyklės ir mąstymo normatyvai, į kuriuos norima įsprausti vaiko protą. Autorius labai taikliai pateikia scenas, kurios vaizduoja, kaip vaikai suvokia mūsų - suaugusiųjų - žodžius, labai dažnai daugiaprasmius ir suprantamus tik turintiems pakankamai gyvenimiškos patirties. Vaikai tuo tarpu žodžius supranta pačia paprasčiausia - pirmine - jų prasme, nes jiems trūksta žinių, palaipsniui įgyjamų vėlesniais augimo ir brandos etapais. Puikus vaikiškos mąstysenos pavyzdys yra šioji pastraipa:

- Kalbėkite su ja [su Panele Pertekline] rankomis, akimis ir širdimi. Tai geriausi bendravimo būdai! - atsakiau aš, nė nepagalvojęs, kad paskui jis savaičių savaites leis uždėjęs ant širdies ranką, o kita stengdamasis pagauti paukščio galvą ir žiūrėti jai į akis, išvertęs savąsias ir nė nemirksėdamas. (Psl. 104)

 "Belaukiant Bodžanglio" - puikus romanas, kuriame vaiko akimis matytas pasaulis, pagrindžiamas tėčio dienoraščio intarpais. Pašaliečiui, nepažįstančiam romano personažų, jie gali pasirodyti visiškai išprotėję, nes kas gi daugiau, jeigu ne bepročiai, nusprendžia savo vaiko neleisti į mokyklą, suorganizuoti pabėgimą iš beprotnamio ir pasprukti į Ispaniją, į rojų, kuriame žydi migdolai, auga pušis ir tyvuliuoja ežeras - didelė, visa matanti akis su krislu viduje...

*Slide 1 (marsc.lt)

**Psichologija - Sveikas Žmogus (sveikaszmogus.lt), "Spalvos žmogaus gyvenime"

Subinė

Nuskandinau savo rytą

puodelyje kavos su pienu,

pasipuošusios putos skrybėlaite.

Jis nusėdo ant dugno

ir pasislėpė tirščiuose,

kuriuose, buvau trumpam įsitikinusi,

išvydau širdį.

Bet...

Sriubdama paskutinį kavos gurkšnį

suvokiau,

kad matau įžūliai man rodomą ryto subinę.

Nes dugne visada laukia subinė.

Minčių takas

Ūžia mintys lyg bičių spiečius,

pasiklydęs anapus namų,

nei kur medų sunešt, nei kur slėpti

lietuje išmirkytų sparnų.

Susisukus ant sėdmaišio tyliu,

caksi raidės po pirštais bukais,

palengva palengva nusidriekia

žodžių takas baltais laukais.

Kur vingiuos nuvingiuos - nežinia... 

Ateitis paslaptinga lai bus,

O kūryba - mūzos malda -

nesibaigianti mano į jus.

Sekundinis nušvitimas

prasiskleidė debesys

sekundei

iškrito žemėn ilgas saulės plaukas

pataikė man į akį

pervėrė smegenis

nušvietė mintis

sekundei...

Dievų klounas

Už šypseną

žadėjai žemę,

ne savo,

o visų -

VISŲ!

Kas gi tau, mielas, 

teisę davė

prisėst

Olimpe 

tarp dievų?

Juk niekad dar

skruzdė netapo

nei antilope,

nei paukščiu...

Todėl geriau

tupėk po lapais -

pasikeičiam

šviesos greičiu...

Už šypseną,

už vieną žvilgsnį -

tušti, bereikšmiai pažadai...

Nejau neaišku dar - 

pražilsi,

kad juoktųsi jauni dievai.

Tavo žodžiai

aš matau

juda lūpos it bangos

ošia žodžiai 

putoja jausmai

skamba juokas

ir aidi lankos

nuo gyvenimo džiaugsmo

baltai

nusidažo dangus

sninga sninga

trupiniais praeities 

tu tyli

aš matau

kaip apraizgo ugningai

vijokliai tau kojas 

žili

ir vis tiek aidi aidi

vingiuoja

tavo žodžiai 

lyg būtų gyvi

laikas juos tarsi smėlį

sijoja

lieka tie

kuriais gyveni

Praregėjimas II

Kalbant susikalbėti

išeina tik su tais,

kurie moka klausantis išgirsti.

Pareina

Eina pareina

Žąsimis gagenantis

Pavasarėlis

Klaidų akmenys

Neskubu.

O kur skubėti?

Baigės duonos trupinių žymė...

Pasėdėsiu -

Reikia pasėdėti,

Pamąstyt, kodėl esu skylėj.

Ir tupiu.

Tamsu tupėti.

Tik dangus vis mainos virš galvos.

Akimis siurbiu

Pro pilką rėtį

Varvančius lašus Aukščiausio atgailos.

Palengvėja...

Klystame visi.

Pasiplaukioju ir išlipu -voilà!

Akmenėja

Klaidos užanty,

Netaupykim - ne tokia dalia.

Ne tokia!

Kartoju įsakmiai - 

Sau daugiau nei medžiams prieš mane.

Ir sukraunu

Tyliai pamiškėj

Savo akmenis. Gana. Gana.

Rūkas

apgaubė balta

šerkšnu išpuošta skara

medžių viršūnes 

Gyvenimo šviesa

Užsimerkiu - žvaigždės baltos baltos,

Tos, kurių tiktai šviesa gyva,

Tarsi šypsena žavios mergaitės 

Iš dienų, kurių jau nebėra...

Ir nebus, gerai žinau, nebus -

Pernelyg pasikeitėm visi...

Kartais, rodos, plyš širdis perpus,

Kartais, kad numirsim vieniši...

Bet ir vėl akis užmerkiu - plinta

Baltos Žvaigždės begalybėje dangaus.

It tikiu, kad mums užgesus vis dar sklinda

Šviesa gyvenimo į žmogų iš žmogaus.

Apie kūdikį

Tu atėjai į didelį pasaulį,

Atrodo, platų platų - be ribų,

Guodies kumštelyje ankštumo sauja,

Parsinešta iš įsčių, iš sapnų.

Žiūri į veidą - švyti meilios akys

Ir glosto rankos mylinčios mamos,

Šypsaisi, krykštauji savaip išsakęs,

Ko trokšti, ir žinai - išgirs, suuos.

Bet ar supras, kodėl patempęs lūpą

Staiga į jos akis įsispoksai?

Mama šalia lovelės vis dar klūpo.

Ne vienas tu. Ne vienas... Kaip gerai...

Užpykusiosios manifestas

Per senas,

per silpnas,

per primityvus

mano kompiuteris -

Windows 11 netelpa -

net antivirusinė programa 

nebenori jame dirbti,

įsižeidžia ir "pasipusto" padus.

Užpykusi instaliuoju naują.

Papūsk į subinę tu, 

nelemtoji pelno deive,

vartosiu vartotinus -

nepriversi pirkti naujų!

Vakaras

trumpais pirštais

mane čiupinėja

galvą paieško

akis užmerkia

lūpas paglosto

lyg sumanus meilužis

į lovą įvilioja

priglunda it antra oda

ir susigeria į miegančias akis

mano galvoje it kokone

išgyvens metamorfozę

kad nubudusi pamatyčiau rytą

Apie tiesą

neapgausi

nei ausų

nei akių

kol galiu apčiuopti

pirštais

tiesą

ji grublėta

vietomis 

tikiu

kauburėlių išmintim

fiksuota

aš tikiu

nes tiesa

tik tikintiems tiesa

Rytojus

Rytojus ateis,

aš žinau,

neišvengiamai.

Nežinojimas - turtas,

naivumu aplietas,

tarsi amerikietiški blynai

su klevų sirupu...

Rytojus sugraduotas,

aš žinau,

kliūtimis man ir tau -

kiekvienam atskirai.

Meldžiu Dievą -

nenutrūksta poterių virtinė -

kad tik būtų,

visos iki vienos -

įveikiamos...

Rytojus baigsis,

aš žinau,

pasiklojęs žvaigždėtą nakties tamsą,

mėnulį pasikišęs po galva

numirs,

kad atgimtų 

it feniksas

iš vidinės žmogaus ugnies,

rusenančios sielos aukure,

kuriame deginamos svajonės -

aukos rytojui...

Klausimas

Kai laikas baigsis,

kuo tapsiu aš - dulkelė

ant Dievo rankos.

Nerimo gniaužtuose

Mano širdis nardo -

burbuliuoja krūtinėje,

leisdama oro burbulus į kraują,

sutirštėjusį nuo klampios it smala baimės.

O aš kvėpuoju giliai giliai

ir klausausi klausausi klausausi -

ne tiek širdies

kiek savęs,

užsidariusios stikliniame bokšte...

Bet nieko negirdžiu!

Išėjau ir pati nepastebėjau?

Inkliuzo stadija

inkliuzo stadija - 

tai buvimas laike

nejudant į priekį

Kai lyja

Na ir kas, kad lyja,

kad tamsu lyg naktį, -

mintys - nepelija,

šoka aplink dagtį,

šildo būtį tylią,

galvoje, it vėjy

aitvarai pakilę,

dangų siuvinėja.

Na ir kas, kad lyja,

kad tamsu lyg naktį, -

užsimerkiu - Rio!

To turės pakakti...

Prokrastinacija

stumiu

nuo savęs

lyg netyčia

su koja

tegul dėdė laikas

visus surūšiuoja

ir sąžinės spintoj

į lentynas sustatęs

man palieka tik darbus

apsukrios advokatės

stumiu

ir girdžiu manyje

girgžda vyriai

atsidaro langinės

ar durys 

pabyra

sudužę stiklai

man tiesiai po kojom

nepastumsi nepastumiamą

juk žinojau

Metų pradžioje

Nespėjom perlipti per metų slenkstį,

o jau, žiūrėk, trečioj dienoj įklimpę;

planų kalnai - nėra kur žingsnį žengti -

lipniais lapeliais lig ausų aplimpam!

Dar laikomės tarp plunksnų įsikuitę

ant nugaros sparnuoto optimizmo,

dar jaučiamės galingi, guvūs - puikiai! -

lyg stiklo karoliukai laiko prizmėj.

Kad taip ir liktume - laisvi nuo nesėkmių,

tikėjimo svajonėmis pilni...

Siūruokim smilgomis vejoj žmonių,

šešėlius meskime lyg medžiai dideli.

Debesys

Virš mūsų - debesys -

pilki pilki pilki -

lyg šalikai vilnoniai ir šilti,

apjuosę mūsų pusę mėlyno dangaus,

atskyrę kosmosą ir saulę nuo žmogaus.

Lyg inkubatoriuje

tupim tupim tupim

nuo rūpesčių pamėlusiomis lūpom -

kiekvienas sau, kiekvienas už save

kovojam su malūnais balkone.

O juk virš mūsų - 

debesys pilki,

keliaują per pasaulį, nestovį...

Ir vis dėlto ne mums jų nešamas lietus,

suvilgantis kiekvieno purvinus pirštus...

Tabula rasa laikas

valio valio valio

tabula rasa laikas

prieš akis

neaprėpiami horizontai

dvylika naujų mėnesių

trys šimtai šešiasdešimt penkios baltos dienos

šnara galva

it konfeti pripildytas balionas

laukiu ir nenustygstu iš nekantrumo

išleidusi savo vaikiškąją pusę

ieškoti žibučių

valio valio valio

2022-ieji

..--- iš fejerverkų -----

pasiūta tigro suknia ..--- ..---

nenusvilsime ..--..