stumiu
nuo savęs
lyg netyčia
su koja
tegul dėdė laikas
visus surūšiuoja
ir sąžinės spintoj
į lentynas sustatęs
man palieka tik darbus
apsukrios advokatės
stumiu
ir girdžiu manyje
girgžda vyriai
atsidaro langinės
ar durys
pabyra
sudužę stiklai
man tiesiai po kojom
nepastumsi nepastumiamą
juk žinojau
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą