Olivier Bourdeaut romanas "Belaukiant Bodžanglio" - tai odė individualumui. Mane pakerėjo laisvė būti savimi, normų laužymas, net beprotybė – visa tai, ko paprastas žmogus savo gyvenime vengia, nes išskirtinumas neretai pareikalauja aukų, kurių kaina būna didesnė, negu galime sau leisti mokėti. Todėl užvertusi paskutinį romano puslapį, nuliūdau. Tiesą pasakius, kitokios pabaigos ir nesitikėjau, tačiau liūdna buvo vis tiek. Labai. Kraustymasis iš proto, pasirodo, panardina į sielvarto liūną ir tuos, kurių protas kraustosi lauk. Kad labiau suprasčiau knygos esmę, pasiklausiau jutubėje Ninos Simone „Pono Bodžanglio“. Šokti kažkodėl nesinorėjo. Graži, melancholiška daina, bet, matyt, nesu pakankamai išprotėjusi, kad galėčiau šokti pagal Bodžanglį. O gal tiesiog dar neišmokau šokti gyvenimo ritmu? Ir vis dėlto dainos potekstė suteikia šiokio tokio aiškumo - mėgaukis tuo, kuo gali, net jeigu skauda, ypač kai skauda, nes tada turėsi kuo apmalšinti savo skausmą.
Teksto konstrukcija - dvisluoksnė: sūnaus, besiremiančio tėvo dienoraščiais, pasakojimas apie savo gyvenimą, išskiriant motinos asmenybę kaip pirmaplanę, nes nuo jos priklauso gyvenimo daugiasluoksniškumas, kokybė ir įvairovė. Motinos figūra - tai kertinis knygos akmuo, centras, tarsi saulė, kuri savo milžiniška magnetine trauka verčia kitas planetas suktis aplink ją. Užtai geltonas knygos viršelis puikiai tinka, nes, pasak marsc.lt, geltona žymi pasaulio centrą*. Be to, "geltona spalva suteikia laimės, pusiausvyros ir džiaugsmo pojūtį"**. Būtent tokiais pojūčiais lepinasi pagrindiniai romano personažai: tėtis, mama, sūnus ir gervė, vardu Panelė Perteklinė. Nenuostabu, kad džiaugsmui ir laimei prapuolus, senasis butas nudažomas žąsies išmatų spalva, lyg galutinai atskiriant praeitį, kurioje buvo gyventa tarsi laimės burbule, ir ateitį - realybę su visomis niūriomis pasekmėmis.
Romano stilius sklandus, pasakojimas šmaikštus ir įtraukiantis. Vaikiška logika suteikia tekstui žaismingumo - skaitant norisi vis linksėti galva prieš save matant tą nedidelį berniuką, bandantį susigaudyti dviejuose labai skirtinguose pasauliuose, kurių viename (namų erdvė) viešpatauja fantazija ir laisvė, o kitame (mokyklos erdvė) - suaugusiųjų sukurtos taisyklės ir mąstymo normatyvai, į kuriuos norima įsprausti vaiko protą. Autorius labai taikliai pateikia scenas, kurios vaizduoja, kaip vaikai suvokia mūsų - suaugusiųjų - žodžius, labai dažnai daugiaprasmius ir suprantamus tik turintiems pakankamai gyvenimiškos patirties. Vaikai tuo tarpu žodžius supranta pačia paprasčiausia - pirmine - jų prasme, nes jiems trūksta žinių, palaipsniui įgyjamų vėlesniais augimo ir brandos etapais. Puikus vaikiškos mąstysenos pavyzdys yra šioji pastraipa:
- Kalbėkite su ja [su Panele Pertekline] rankomis, akimis ir širdimi. Tai geriausi bendravimo būdai! - atsakiau aš, nė nepagalvojęs, kad paskui jis savaičių savaites leis uždėjęs ant širdies ranką, o kita stengdamasis pagauti paukščio galvą ir žiūrėti jai į akis, išvertęs savąsias ir nė nemirksėdamas. (Psl. 104)
"Belaukiant Bodžanglio" - puikus romanas, kuriame vaiko akimis matytas pasaulis, pagrindžiamas tėčio dienoraščio intarpais. Pašaliečiui, nepažįstančiam romano personažų, jie gali pasirodyti visiškai išprotėję, nes kas gi daugiau, jeigu ne bepročiai, nusprendžia savo vaiko neleisti į mokyklą, suorganizuoti pabėgimą iš beprotnamio ir pasprukti į Ispaniją, į rojų, kuriame žydi migdolai, auga pušis ir tyvuliuoja ežeras - didelė, visa matanti akis su krislu viduje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą