eina šešėliais
apsiavęs laikas
nežiūri į saulę
tik į mėnulį
permatomais delnais
išsitepęs veidą
žvaigždžių dulkėm
stebi jų byrėjimą
iš ugninių kometų uodegų
ir nebijo nieko
nes nepažįsta
žmogaus nustatytų ribų
aptraukusių begalybę
raudonu latekso kostiumu
šypsos lūpos
pasiklydusios vaivorykštės lanke
dabar
laimė yra arčiausiai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą