Ūžia mintys lyg bičių spiečius,
pasiklydęs anapus namų,
nei kur medų sunešt, nei kur slėpti
lietuje išmirkytų sparnų.
Susisukus ant sėdmaišio tyliu,
caksi raidės po pirštais bukais,
palengva palengva nusidriekia
žodžių takas baltais laukais.
Kur vingiuos nuvingiuos - nežinia...
Ateitis paslaptinga lai bus,
O kūryba - mūzos malda -
nesibaigianti mano į jus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą