Nesijaudinu

nesijaudinu

bus taip kaip turi būti

sukabinti tarsi skalbiniai

ant virvelės laukia planai ir viltys

nesijaudinu

dabar tiesiog esu

ir ieškau laimės ant lentynų 

gal miega susiraičiusi tarp knygų

nesijaudinu 

paliksiu rūpestį šiapus laiko

ir lengvu šokio žingsneliu 

peršoksiu į naujus metus

                                           tegul

Ot...

ot kad taip šlept 

ir sėdžiu ant šieno kupetos

savo vaikystės vasarą

besijuokianti vėjui 

kedenančiam mano išsitaršiusius plaukus

ir saulei kandant įdegusius pečius

laimė tokia didelė

kai nejauti laiko tėkmės

kai esi akimirkos saldume

ir nemoki nejausti

ot kad taip imti

ir pasimokyti iš savo vaikiškojo aš

kaip būti 

 

Paskutinės metų refleksijos

metų galiukas trumputis

beliko - beveik išsisėmė

ir aš išsisėmiau drauge:

mano kūnas - dar čia, 

mano mintys - jau ten --

nesurinksiu savęs, jau nebe...

pasikinkiusi laiką važiuoju,

o reikėtų paleisti -

esaties išmatuot neišeis...

būti noriu, mylėdama būtį!

Mirktelėjimas

Kalėdos mirktelėjo,

bėgdamos pro šalį,

ta prasme, labas ir ate -

pasimatysime kitąmet,

jeigu būsi,

jeigu pasaulis dar bus...

Ir viskas. Laukiu dabar kito pasimatymo,

vildamasi prisijaukinti laiką

ir nenorėti daugiau, negu man priklauso turėti.

Džiaugiuos

Esu ir tuo labai labai džiaugiuosi, -

tiesiog todėl, kad AŠ esu, -

ir kad aplink mane dar šlama uosiai,

saulutė šypsosi aukštai virš debesų,

kad tu esi, - tiesiog kad TU esi -

ir man dainuoji apie tai kas vakarą,

kokie laimingi mes ir paprasti

ir kad užtenka mūsų - MŪSŲ - pasakos.

Užmiršdami

gerai kad užsimiršta

turbulencijos

pakeliui į ten

iš kur nesinori grįžti

namai aukštomis sienomis

ir dideliais langais

apsupti meilės idealais

ir apsodinti aguonomis

saugo nuo karo anapus

šiapus saugomės patys

užmiršdami

Duonos kąsnis

skanus

duonos

kąsnis

ant 

liežuvio

išgelbėjo

nuo

neskanių

armagedonų

galvoje

Kūčių ramybė

lėtais kaip lašas sakų žingsniais

į mano burbulą atpėdino ramybė

su švytinčiomis auksu akimis

ir mira rankose bei smilkalais 

apdovanos tik gimusį karalių

o tuo pačiu mane ir mano žmones

prie įvairių stalų sutūpusius it paukščiai

užmiršę kelią į tėvų namus

bet mintimis dar ten

prie bendro Kūčių stalo

iš lėto varva laikas vakaro išlieto

ant žemės pasiilgusios taikos 

ir aš džiaugiuosi savo laime ir kitų

kuriems nusilenkia kilni ramybė

atėjusi ir pasilikusi 

                                               ilgam

Kaip prisišauksi

klausausi vėjo

gūsiais besiritančio medžių viršūnėmis

jį priimu kaip permainų ženklą

kažką atpūs

vieniems laimę kitiems nelaimę

kaip prisišauksi...

klausausi savo kūno

liulančio it želės gabalėliai ant lėkštės

jis prašosi dėmesio

peršalimais ir rūgščių atakomis

maudžiančiais sąnariais ir uždegimais

kaip prisišauksi...

klausausi sapnų

užliejančių mano smegenis abejonėmis

jos skverbiasi į rankas ir kojas

net į tau sakomus žodžius

sukeldamos barnius ir iškeldamos nepasiekiamus lūkesčius

kaip prisišauksi...

 

Ateis Kalėdos

ateis Kalėdos

net jei jų nelauki

kaip kad ateina valandos lemtingos

kaip gimsta kūnai ir kaip miršta sielos

ir kaip atšalus baltas sniegas sninga

ateis Kalėdos

jau užuodžiu kvapą

kuris pažadina iš sąstingio ir miego

kuris nurodo kelią šviesų

į meilę kantrią neimančią nieko

Stebuklinga žiemos diena

dar viena stebuklinga žiemos diena

be žiemos

užtai su žaibais ir griaustiniais

matyt kažkam labai pasisekė

surasti savo varlytę 

 ..........................................................

susitelksiu ties žodžiu "stebuklinga"

 

gal ir žiema jame 

It konvejeriu prekės

Slenka dienos it prekės konvejeriu,

aš slenku it šešėlis drauge.

Mano nuotaika susivėlusi,

užsidariusi balkone

lyjant lietui, žaibuojant, klykiant

vėtrai, barstančiai krušą laukuos....

"Laikas keltis", galvoj balsas mykia.

Aš klausau ir iš rūbo neriuos

juodo, juodo ir baisiai tąsaus.

Ir einu, susirinkusi šviesą

iš žvaigždžių bei lempučių languos,

kad pažinčiau užmigusią tiesą

apie mus ir save, apie juos,

iš sapnų atėjusius naktį,

iš minties jau seniai užmirštos,

nors dar galinčios viltį uždegti...

Tiktai kam ta viltis? Nežinau...

Klausiau saulės - bet sunkiai sekės -

klausiau tol, kol visai pavargau.

Ir iš naujo man dienos slenka

                                                 it konvejeriu prekės...

Šviesa mumyse

sutinku

kad kalėdinė nuotaika

nuo šviesos mumyse priklauso

kai dangus pajuodęs apniukęs

kai girliandos nežybsi nešviečia

ir kai žmonės veidais bedvasiais

susisukę į savo gyvenimą

greitais žingsniais pro šalį prabėga

ieškau savo šviesos ir viliuosi

kad laiku ją surasiu ir šviesiu

net jei daug daugiau atiduosiu

aš tikiu ja kalėdine nuotaika

man į lūpas įpūsiančia šypseną

o į širdį vilties prisėsiančią

kad užaugtų jos varpos turtingos

ir sušildytų duonos kvapu

 

Būsena

 

būnu šiandien tyli

sau daugiau nei kitiems

atsigręžus į mintį

į šešėlį minties

susisupus į skarą

iš vilties plonų siūlų

būnu šiandien ir tyliu

gal daugiau negu būnu

Kosuliai

 

mane gaubia seilių dulksna

aplinkui vien tik kosuliai 

ir šypsenos ir vėl kosuliai

nesibaigianti virusų grandinė

pančiojanti mane it nepaklusnų gyvulį

kol pailsiu priešintis

ir prigulsiu pailsėti

 

Rytoj

kalėdiniai atvirukai spurda 

laukdami linkėjimų

plasnoja sparneliais

it pašto balandžiai

negalėdami pakilti

o aš vis sakau rytoj

kai saulė patekės

kai įsidienos ar kai ims vakarėti

išdalinsiu žodžius dosniai

ir išleisiu į žiemą

šviesos nešti

Vėrinys

Šeštadienio valandas suveriame ant tikėjimo -

drauge esam stiprūs.

Išsikepame meduolių iš brandintos tešlos

ir išsiverdame skrylių,

išsivalome pridulkėjusias namų kertes,

pasitikriname santykių tvirtumą...

O vakare sėdime prie spindinčios eglutės

ir gėrimės vėrinio spalvomis.

Eisime pirkti eglutės

 

~ Artist Ingrid Berendsen ~

"Eisime pirkti eglutės

rytoj," - sako tavo burna.

Sudrėksta iš laimės rankutės

ir svaigsta iš džiaugsmo galva!

Matau jau kaip spindi stikliniai

ant kvepiančių gaiviai šakų

žaisliukai, karoliai, veltiniai,

padovanoti draugų,

ir tviska lempučių šimtai,

it laimės pritvinkusios uogos...

Kas metai atgimsta naujai

vaikystė ir vaikiškas juokas,

kai perkam eglutę ir puošiam,

kai kepam saldžius meduoliùs,

kai verdam, skanaujam ir ruošiam

kalėdinius sielos namus.

Pakeliui į darbą

esu tamsoj

mašinos spigina į veidą

kai pravažiuoja purškiant lietui

o aš šypsausi

akiniai rasoja

minutės it pašėlę lekia bėga

ir aš lekiu

žinau galiu nespėti

per slidų grindinį lapus balas

kad į akis galėčiau pažiūrėti

dar tikinčias stebuklais 

nekaltas

Aš esu riba

pašte kalėdinis įkarštis

stoviu eilėje, rodos, begalinėje

laukiu aš žibančiomis akimis

ir karvutės saldainiais prikimštu skrandžiu

priekyje laukia kiti bejausmiais veidais

jauna moteris kalbasi telefonu ir juokiasi

išeinantis siuntų išvežiotojas padėkoja jį praleidusiam vyrui 

jo žodžius palydi lengvas cha cha cha

apsidairau ir nusprendžiu

kad prieš mane stovintieji nemoka juoktis

už manęs laukiantieji - moka

aš esu riba

***

atsisėdau ir pajutau savo svorį

ant kėdės nusileidusį

tarsi dienos valandos

prispildžiusios praeities

staiga būtų pavirtusios akmenimis

kada pakilsiu

atplėšiu savo pėdas nuo pilko linoleumo

ir panardinsiu į žemės dosnumą

ieškodama vietos sudygti

ir augti augti augti

iki savo žvaigždės 

 

Skambės

skambės žinau tikrai

mano žodžiai ant lūpų

tarsi šerkšno varpeliai pašalus

tu klausysies ir lauksi

kol nuo vėjo pavasarį

sužydės vyšnių plikos šakelės

ir iš juodo varnėno

dar nuo skrydžio pailsusio

mano žodžiai skambės lyg iš lūpų

laukto pranašo garsiai

kaip tik meilė temoka

išgiedoti save iki galo

Minties atodanga

išeiti 

į

žiemą

reikėjo

vakar

kad

neapšerkšnytų

kalte

mano

sielos

medis

užmiršęs

kaip 

spindėti

 

Tavo veidas

negaliu prisiminti veidų

jų nelieka minčių labirintuos

tik tavęs niekaip neužmirštu

tavo veidas įspaustas įmintas

mano žemėj sapnų ir stebuklų

spindi tavo akių smaragdai

lūpos šypsos iš lėto kukliai

tarp seniai užplombuotų kadrų

ir žiūriu tekant laikui į jūrą

balto smėlio stikliniame inde

vis matuodama druskos tūrį

apšarvavusį mano širdį

tik kol kas nežinau kodėl

tau į veidą nedylantį ryškų

išvaduoki mane ir vėl

nuo staiga atsiradusių dykrų

Kalėdinės šviesos

 

žiebias lempelės girliandų

žiemą nušviesdamos nykią

jausmas širdy kad rusentų

šviesus kad nesusipykę

pradėtume dieną naują

ir palydėtume meiliai

nereikalaudami kraujo

ir neverkšlendami gailiai

šviesų apgaubti kalėdinių

žiemą kaip niekad nykią

lai per gyvenimą pėdina

valandos nesusipykę

Tarp pirmo ir antro advento

susuko dešinę sprando pusę

suryju pusę plytelės šokolado

išgeriu kavos

skausmas niekur nedingsta

"ir tegul" pagalvoju

grodama kompiuterio klavišais

susuko tai ir atsuks

o kaip gi kitaip

ir vakaras užknarkia it milžiniškas katinas

užgulęs advento vainiką

tarp pirmo ir antro advento

 

Svajonė

 

Užkibo už kometos uodegos

žvaigždynuos šokančios svajonės skraistė,

o tu žvelgi į dangų lig žaros,

skaičiuodama perlus, kur išsibarstė...

Rūbus jais svajai papuošė naktis,

kad tavo akys ją sugaut galėtų.

Stovėsi taip, kol paslaptim nulis

ant tavo veido balto ir raukšlėto.

Sutartis

susitariau su savimi

kad rasiu laiko būti laiminga

dabar pykstu 

kad neradau nei laiko

nei savęs

pasiklydusios kažkur aname gale neužbaigtų reikalų virtinės

teks tartis iš naujo

rytoj

su kita savimi

viena diena išmintingesne

gal pavyks

Balionėlis

esu balionėlis

sklendžiu čirvinių blynų aromatu pripildytoje erdvėje

ir meldžiu neatidaryti lango

nes bijau išpulti į šaltį

tu užkaiti pankolių arbatos

ir tarsi sujungiančią su mano būtimi bambagyslę pririši vieną virvelės galą prie kojos

kitą virvelės galą laikai pats

abiejų žiema nepakels sakai atverdamas balkono duris

mudu gurkšnojam arbatą

šildydamiesi po it katino kailis švelniu apklotu

jau užmiršę balioniškosios esaties ženklus 

šypsomės vienas kito atvaizdui vyzdžių visatose

it daugiau nebeturėtume ką veikti

užkopę ant mudviejų everesto viršukalnės

 

Savaitgalis

Buvo -

nebėra...

Mano advento vainikas

 

Mano plikas advento vainikas

guli balkone ir laukia švenčių.

Jau visą savaitę žiūriu į jį

ir vis raginu būti kantriu,

matyt, labiau ragindama save,

nei visokiausių visažalių šakelių žiedą.

Šiandien išeidama pro duris pagalvojau,

esą reikėtų parsinešti kalėdinius papuošimus iš rūsio.

Mintis nuskaidrino rytą,

prasidėjusį picos bandelių kepimu.

Tiek reikalų, kad net galvoje neužsilaiko -

krenta iš atminties lentynų ir pasimeta pakeliui į mokyklą.

Tik advento vainikas lieka kaboti ant kablio,

džiugindamas mano švenčių išsiilgusius širdį

ir kūną, ir netgi žodžius...

Laukiu, oi, laukiu laiko

mylimųjų apkabinimui,

prie advento vainiko žvakių šildantis.