Liepos žiogai

liepos žiogų nematau

juos tik girdžiu ir girdžiu

virpa naktis 

įkaitau

nuo šitiek aistringų širdžių

Sąskrydis

 

lyg šarkų sąskrydy

aidi aidi

susibėgę aplink stogą

pusiau luptą

pusiau dengtą

šapelius nešioja

lietaus nebijo

nes koks gi čia lietus

jeigu ant piršto galo nepataiko

Lietuvio gyvenimas

iš paprastai gležno

lino žiedelio

lietuvio gyvenimas austas

iš prakaito spindesio

saulės atokaitoj

ir sekmadieninės ramybės

balta skarele apsigobusios

iš visada tinkamo laiko būti

drauge su mėnuliu

žinant

kad niekada nebūsi didesnis

už gležną

lino žiedelį

Saulutės bučinukas

Koks saulutės veidas rausvas

Virš miško šypsos apsiblausęs!

Ir debesiui lengvam it pūkas

Nuskrieja saulės bučinukas.

Šis susigėsta tarsi tyčia

Ir nuprausia visus mažyčius.

O nusiprausus vakare

Lovelėn laikas. Argi ne?

Lemtingas laužas

Klausaus ugnelės. Traška

Ir šnypščia malkos drėgnos.

Dedu lemtingą tašką

Virš vakarykštės šmėklos,

Išlindusios it tyčia

Į šviesą aitraus laužo.

Ugnis suryja šičia

Tamsius šešėlius. Graužia

Jų dūmai. Ašaroju.

Apverksiu tai, kas buvo.

Dabar esu - naujoji.

Kentėjau. Nesugriuvo

Nei pamatai, nei sienos.

Save radau - tą tikrą.

Ugnelė laužo liejas

Lyg ryto aušros stiklas.

Pušys

Ak, pušys aukštos, aukštesnės už mintį,

Kiek jūs per amžius galėjot patirti?

Kiek visko matėt ir kiek girdėjot,

Kur visą išmintį savo padėjot?

Debesys plaukia, viršūnes kutena - 

Į viršų gyvenimas skinasi kelią;

Aukštybėj turbūt daug lengviau matos tai,

Kas dengia šešėliu būtybes žemai.

Šiurenat nuo vėjo gandų prisiklausę

Tiesiai į mano pavargusią ausį.

Girdžiu tiktai šnabždesį - nesuprantu...

Tiesiog užsimerkiu ir vìskuo... tikiu.

Tėveliui

Gražus, tėveli, tavo gyvenimas,

Meile ir darbu kas dieną penimas,

Girdomas prakaitu ir juoko ašarom

Duoda atgal lygiai tiek, kiek paprašomas.

Gražus, tėveli, tavo metų aruodas

Ir derlius jame suguldytas, suklotas -

Visomis spalvomis mirga dienos praėję

Tarsi prekės lentynose bakalėjos.

Gražus, tėveli, lai tavo kelias

Vingiuoja per pievas, tiltus, miškelį,

Kai reikia - lai lyja, kai reikia - lai spindi

Saulutė pro debesį skaisčiai laiminga.

Per lietų

pilkas kelias

per pilką lietų

saulės suknelės

pasižiūrėti

vėjo jagainės

debesis graibsto

dainiai ir dainės

žodžiais palaisto

lietuvišką žemę

lietuvio būdą

nors vėl sutemę

nuo debesų bliūdų

nors vėl per lietų

pilką it kelias

saulės stebėti

veržias vaikelis 

Tėvynės ilgesys

Jis kalba kartais jūros bangom,

ridenančiom į krantą gaivą,

purslais, dulksna, baltom putom,

sūpuojančiom lyg rankom laivą.

Žuvėdros klyksmas - žodis vienas,

žolės šiurenimas - jau kitas...

Taip šneka ilgesys kasdienis,

dar nė vienam neišsakytas...

Po gandrų sparnais

po gandrų sparnais 

atostogų karštis nebevargina

kalenantys snapai pažadina ilgesį

nusidriekusį tūkstantį šešis šimtus kilometrų

išilgai kelio it balta vidurio juosta

ne puktyrinė jau

išilginė

iš pietvakarių į šiaurės rytus

širdies kryptimi

po gandrų sparnais 

Saldaus gyvenimo paslaptis

saldus gyvenimas

cukruotas ir glazūruotas

torto įvaizdžiu prisidengęs

pūpso po plačiašake obelimi

ir klausosi varnėnų vinguriavimų

koks poniškas būvimas

paukščio giesmėje

lyg ištirpus muzikoje

skambančioje vieni kitiems

tekančioje oru 

ir varvančioje tiesiai į sielą

kad gyvenimas taptų saldus

cukruotas ir glazūruotas

it nepakartojamo skonio tortas

o jūra jūra...

o jūra jūra

mėlyno vandens platybe

kaip norėčiau tavęs tik sau

tavo bangų mūšos 

neatmiežtos žmogaus burbuliavimu

be vandens motociklų žviegimo

be čeburekų pardavėjų baubimo

o jūra jūra

sielos švarintoja

minčių skalbėja

stebuklingas tavo vanduo

skalaujantis birų krantų smėlį

ir kandi saulė

žnaibanti odą iki raudonumo

o jūra jūra

atiduok man savo ramybę

savo turtingą gilybę 

gintarais išgrįstą dugną

gerčiau gerčiau

tavo surų vandenį

kol pati pavirsčiau gintaru

Sesės

Lengvas lengvas rūkas virš kelio,

Lyg išdrikusi cukraus vata

Arba sapnas mažučio vaikelio,

Kyla vakaras. Tu - užburta

Laumės raganos ar miško fėjos,

Priartėji nematomom kojom

Ir bučiuoji mane, glamonėji...

Mes abi saulės nepažinojom.

Mes abi tylios sutemų sesės:

Tu - iš dobilo balto medaus,

Aš - iš serbento balto kekės,

Pasodinto darbštaus žmogaus.

Ir tik rūkui virš kelio pakilus,

Tarsi tiltui iš ilgesio ašarų,

Susitinkam, apsikabinam

Ir atgimstam trumpam iš pasakų

Žmonėmis - ak tu, laime sparnuota!

Būti kūnu - svaigi atgaiva.

Kiek dar amžių reikės prasapnuoti,

Kol nurausvins mus ryto žara?

Klajoklio kelias

Kelio galo nematyti -

vien tik vieškeliai sulyti

raitos tarp didžiulių medžių

ir trumpų auksinių ražių.

Ieško akys, gal suras

aukštą tiltą per balas,

gal suspės pagauti jausmą,

išvaduojantį nuo skausmo,

nuo paklydėlio dalios,

kurs vis dairos atgalios...

Ak, keleli, būk pūkinis,

vesk į svają galutinę.

Susitikimas

Visi prie vieno

susirinkę delno,

didesnio negu pernai,

margesnio negu vakar,

ir čiulbam ulbam

tarsi žvirbliai. Alma

kalbų skirtingų

upės šakar makar.

O kiek smagumo!

Na ir kas, kad žodžiai

atsimuša į nežinios

akvariumą;

jame sukritę

klausos godžiai

laimingos valandos

svaigaus kikenimo.

Labas rytas

Labas rytas vėjo jagainėms
ir topoliams palei kelią,
javų laukams dešinėje,
iš debesų išlindusiai saulei kairėje.

Labas rytas pušims ir beržams,
palinkusiems į šiaurę,
ištroškusiai iki geltonumo žolei,
tiltams ir tiesiam it stygai keliui.

Labas rytas ūkininko bakužei,
laukams ir miškams,
juose tyliai būnantiems,

žemei, dangui ir visiems tarp jų.

Atsisveikinimas

Nuriedėjo ašara...

Tegul.

Juk ne šiaip kokia sau -

ypatinga!

Ir krūtinėj buvo taip sunku,

nes jaučiau,

kad jau dabar man stinga

nuostabiai trumpų dienų

it uogų,

sirpstančių nuo meilės

ir nuo juoko,

nuraškytų šiandien

ir aplaistytų

ašaros druska, o šypsniu

glaistytų...

Rytoj bus geriau nei vakar

suka vidurius

it skalbinius skalbimo mašinoje

paskutinės dienos

paskutinės

bet širdis džiaugiasi

laksto po oda pasiutę elektros impulsai

pranešantys apie naują pradžią

apie naują pirmąjį kartą

jaučiu

kaip kondensuojasi laimė

ant viršutinės lūpos

negaliu nesišypsoti

drebančiais keliais

žengiu paskutinius šiandienos žingsnius

ir nusišluostydama vasaros karštį nuo kaktos

jau žinau - rytoj bus geriau nei vakar

Refleksija

sustoti noriu

ir kvėpuoti vasara

karšta it krosnim žiemą 

alsuojančia pyragais

girdėti tralialiavimą 

tankioj lapijoj medžių

ir uosti žiedus

nektaru apsunkusius

bet negaliu

lekiu lekiu lekiu

su dviračiu takais

šaligatviais ir gatvėm

per parką

į gyvenimus kitų

dėl jų ir dėl savęs

ir dėl savų

sustoti noriu

stabteliu

ir uostau

palinkusius per tvorą

rožių žiedus baltus

kutena nosį kvapas jų švelnus

prasiskverbia į širdį

ir nudažo liūdesį 

nes nebespėsiu jau

prisijaukinti vasaros

Darbai

Verčiu kalendoriaus lapus,

darbais nusagstytus it prievolėm,

paišau varneles, kryželius,

didžiuojuos savim atsigulus vėl,

nes ištirpo dienos planai

tarsi sviestas, įkaitintas puode.

O kai baigsis visi darbai,

atsipūsiu vaikystės sóde...

 

Odė vasarai

Tu - nemirtinga - 

mano atminty

it karalienė sėdi aukso soste.

Ir švelniai sninga

žiedlapiai balti

ramunių tau po kojom. Žiedų puokštę

laikai lyg skeptrą tu.

Šypsais plačiai -

pro tarpdančius praslysta saulės gijos.

Iš debesų lengvų

nuogi pečiai,

paskendę suknioje margų lelijų.

Tu - stebuklinga -

veidrody dangaus

it brangakmeniai žybsi žvaigždės.

Į širdį sminga

žemuogių medaus

strėlė. Bet tavo burtai tik ant žemės baigias...

Nepasiekiamos

sekmadienio maldoms nutilus

kasdienybė nusimeta išeiginius drabužius

bažnyčios varpai nepasiekia

užkonservuotuose butuose

ir namuose tūnančių sielų

o reikia tik

atverti langus