Lyg išdrikusi cukraus vata
Arba sapnas mažučio vaikelio,
Kyla vakaras. Tu - užburta
Laumės raganos ar miško fėjos,
Priartėji nematomom kojom
Ir bučiuoji mane, glamonėji...
Mes abi saulės nepažinojom.
Mes abi tylios sutemų sesės:
Tu - iš dobilo balto medaus,
Aš - iš serbento balto kekės,
Pasodinto darbštaus žmogaus.
Ir tik rūkui virš kelio pakilus,
Tarsi tiltui iš ilgesio ašarų,
Susitinkam, apsikabinam
Ir atgimstam trumpam iš pasakų
Žmonėmis - ak tu, laime sparnuota!
Būti kūnu - svaigi atgaiva.
Kiek dar amžių reikės prasapnuoti,
Kol nurausvins mus ryto žara?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą