Šiame dideliame pasaulyje

kiek manęs mažai

šiame dideliame pasaulyje

it mailius plaukioju 

po svajonių debesimis

vis tikėdamasi užaugti

bet užaugti sunku ir skausminga

reikia apakti

apkursti 

ir išmokti perlipti save

kad vėl praregėtum ir išgirstum

kaip krisdamos dainuoja snaigės

o tada iš naujo stebėtumeisi

kiek tavęs mažai

šiame dideliame pasaulyje

Penktadienis

penktadienio skonis saldus

ledų su grietinėle

jis sulipina išsibarsčiusius

Tiesa apie mus

Nesikapstau it višta

po pernykščius pelus

ir neieškau klaidų kituose,

nes tiesa paprasta

ir viena apie mus

atsispindi nakties akyse.

Kūrybinė krizė

žodžiai neranda kelio 

iki mano būties namų

juos suvilioja sapnų gaudyklės

vos benulaikančios sapnų svorį

apsvaigina vėjo varpeliai

tilindžiuojantys it fėjų balsai

sužavi margaspalviai drugiai

nesiskirią nuo medumi kvepiančių žiedų

...

žodžiai neranda kelio

iki mano būties namų

aš pati užvėriau visas langines

užsklendžiau duris

ir pakėliau tiltus per gynybinius griovius

užsirišusi akis sėdžiu dabar prie šviečiančio ekrano

apverkdama niekad negimsiančius kūrinius

ir nedrįstu prabilti iš baimės

kad 

...

žodžiai suras kelią

į mano būties namus

Alyvų kvapas...

Pirmadienis

Pirmadienis irgi kada nors pasibaigs,

Ar sėkmingas, ar ne - nesvarbu,

Daug svarbiau - tai apkibęs alyvų žiedais

Pavasario veidas gražus.

Žiūri baltos kaštonų piramidės į dangų,

Pienių galvos geltonos geria saulės lašus...

Svarbiausia - išsaugot akimirką brangią,

Išvaikiusią pirmadieninius siaubus.

Kojos nykštys

Kas atsitiko mano batams?

Susitraukė, rodos, per naktį

Iki studentiško dydžio.

Švyti dabar kairės kojos nykštys

It raudona šviesoforo akis -

Stop! Eismas uždraustas.

Sėdžiu ištepliojusi skausmą medumi

Ir laukiu palengvėjimo, tikėdama

Liaudies išmintimi,

Kad kančios laiptais

Užlipsiu iki žvaigždžių.

Nepasitikėk rytojumi

Poelgis

Vakar vakaro atomazga

Vakar diena praslinko

įsikabinus į kojas, -

keliai nuo svorio sulinko,

o aš vis kilau, vis stojaus.

Nesitikėjau išvysti

vakaro raustančių skruostų,

galvojau, dar spėsiu paklysti

tarp sapno miestų ir uostų,

tarp savo-nesavo slogučių,

lyg akmenėlių batuose...

Bet atsidūriau žibučių

žiedais apkaišytuose ratuose!

Ir vėl važiuoju prigėrusi

mėlyno meilės vyno,

širdį it langus atvėrusi

rytdienai - lai apsvaigina.

Ryto akimirka

ir vėl rytas

vėl kvepia bandelėmis

saulė oranžiniais pirštais

čiupinėja pražydusias obelis

ir namų stogus

žiemą vasarą vienodus

tik retkarčiais pražylančius

šerkšno plaukais

spustelėjus šaltukui

it kokiam stebukladariui

radijo imtuvas dainuoja

moterišku balsu

vaikai krebžda savo kambaryje

besirisdami iš lovų

it viščiukai iš kiaušinių

Velykos praėjo

viščiukai liko

ir keli dažyti margučiai

lyg primindami

atgimimo baigtinumą

ir vėl rytas

vėl kvepia bandelėmis

saulė žiūri pro virtuvės langą

matyt

užuodė traškią duonelę

ar išgirdo vaikų balsus

palei mano ausis

kai rankos apsiveja kaklą

pačiam saldžiausiam

rytiniam apkabinimui

Jeigu ne dabar, tai kada?

Sninga:

vėjas sugaudo 

nuo boluojančių trešnių žiedų 

pasileidusius žiedlapius

ir suka ratu,

kol pabosta.

Žiedlapių pilnas balkonas

antrame aukšte,

nors trešnė už gerų dvidešimties metrų.

Kaimynų sodelis irgi apsnigtas.

Tuoj prisijungs alyvos,

pražys saulėje kartu su kaštonais -

didelės žvakės ir mažos žvakelės 

siūbuos vėjyje,

gainiojančiame baltus žiedlapius,

lyg pabarstytus nuotakos kelyje.

Kas ta nuotaka?

Laimė?.. Vasara?.. Viltis?..

Gulbe pavirtusi taika,

išskridusi iš Ukrainos

ir besimaudanti nesuskaičiuojamuose ežeruose,

tuose kituose, neraibuliuojančiuose?

O viskas taip baltai žydi...

Net kvapą užgniaužia:

nuo ievų saldumo širdis apsąla...

Kokia laimė jausti pavasarį!

Susigėstu -

nevalia juk šitaip patosiškai -

mano laimės visiems neužteks...

Bet ir vėl uodžiu, stebiu, ragauju,

nes jeigu ne dabar,

tai kada?

It marionetė

kabu it marionetė

savo mažame pasaulėlyje

timpt timpt

jaučiu tampomas rankas ir kojas

net mintis

medinėje manoje galvoje

skamba kažkieno žodžiai

kurių negaliu suprasti

užtai šoku

timpt timpt

ir svajoju tapti tikru žmogumi

kad išgirsčiau save

tik save

Mano žeme

Ak, kokia tu graži,

mano žeme, 

žalio miško plaukais,

okeano

giliomis akimis

įsikibus

į bekraščio dangaus

platybes,

tatuiruota 

kalnų grandinėm

tavo oda

ir upėm šilkinėm...

Ak, kokia tu graži,

mano žeme,

net kai saulės nėra,

kai sutemę,

švyti tavo vidus,

kunkuliuoja,

veržias tavo jausmai

ir putoja -

tu gyva

ir kol dar tu gyva,

aš esu 

tavo meilės dukra.

Velykų rytą...

Velykų rytą saulė jau skaistesnė

Bučiuoja žydinčių narcizų galveles,

Krūtinė šiandien žymiai turtingesnė -

Tiek džiaugsmo, tiek vilties! - sunku panešt.

Juk vis dėlto ne kiekvienam taip skirta -

Prisikėlimą Kristaus švęst ramiai priklaupus.

Kitiems šis džiaugsmas lieka užrakintas, -

Gyvenimą suvarpo kulkos kraupios,

Suėda ašaros tarsi rūgštis tikėjimą

Užmerkiant mylimo žmogaus akis...

Meldžiuosi už visus, už jūsų pakylėjimą

Iki Velykų saulės, lai diena nušvis,

Lai mintys, norai ir darbai išbąla,

Kaip suboluodavo senovėje linai.

Susėskim prie Velykų margo stalo

Mylėdami viens kitą lyg draugai.

Meilės siūlai

Sapnuose

persikraustau iš savo namų į tavuosius,

glamonėju voratinkliais apkibusią būtį,

pro kurią skverbiasi įkypi saulės spinduliai

it likimo adatos voratinklių lopymui.

Surenku jas visas

ir siuvinėju permatomas vorų servetėles

savo meilės siūlais, tįstančiais iš širdies

į prieblandoje snaudžiančią viltį, -

ji tebus siūlų kamuolio branduolys.

Seilėju

atbukusius pirštus ir siūlų galus,

kad lengviau praslystų per adatos ąsą.

Siūsiu, kol nebeliks skylių,

pro kurias galėtų išsprūsti laimė.

Skausmo būsenoje

bado į strėnas

mistiniai durklai

visi iki vieno

lyg man ant nugaros

būtų nupieštas astralinis taikinys

skirtas dievų laisvalaikiui paįvairinti

vaikštau po namus

ramstydama rankomis klubus

glostydama dilgčiojantį savo pusiaują

ryju tabletes

apvalias ir pailgas

tikėdama nakties gailestingumu

sapno išganymu

ir ryto nekaltumu

baltu baltu

it taikos balandis

jei ne man 

tai bent tiems

kam labiau skauda

Nenuginčijami įrodymai

kaip gi man paliudyti

apie tai 

ko mano akys nematė

ir ausys negirdėjo

tik širdies galiu klausyti

ir tikėti jos priimamomis bangomis

transliuojančiomis siaubo žinias

iš krūtinių žmonių

mačiusių ir girdėjusių

baimę ir mirtį

prievartavimą ir atskirtį

surištomis už nugaros rankomis laukusių

įkaitusių kulkų it bičių įgėlimo

užmigdančio amžinu miegu

kad paliudytų savo kūnais

nenuginčijamais įrodymais

apie tai

ką gali karas

Stiklas

Dejuoju į saulę žiūrėdama

Anapus dulkėtų langų, -

Nė vieno šešėlio ant svieto,

Aprėpiamo mano akių.

Vienas gyvenimas - mažas,

Kitas - lyg žemė platus,

Skiria juos lango miražas

Mano - gerai suprantu.

Bet vis dar dejuoju prispaudus

Nosį prie stiklo, o stiklas,

Maloniai odą priglaudęs,

Suvirpa tik... Neišnyksta...

Karantinas

Karantinas -

tokia labai besvorė būsena,

kai laikas nebetenka savo ribų

ir taip apsvaigina smegenis,

kad pasijunti lyg ežiukas rūke.

Mažutėlis...

mažutėlis

žmogaus pirštas

kartais gali daugiau

už nematomą Dievo pirštą

bet tikėjimas 

kad po mūsų

vis dar būsime

arčiau

mėlynos Visatos tiesos

suteikia vilties

nusiplovus rankas

nusiplauti ir sielą

Sustojus laikui

sustojo laikas

nereikia niekur eiti

dėl nieko stengtis

ir į niekur spėti

save surinkti

būti

susitelkti

ir mėgautis

pro langą krintančiais

pavasario plaukais

iš saulės spindulių

baltų žiedų ant vyšnių medžių

paukščių čiuravimo prie sukamų lizdų

ir didelės taikos aplinkui mus

ir mumyse

taip ir gyvename

dėkingi

kad sustoję 

džiaugsmą jaučiam

Barnis

trinamės vienas į kitą

kaip du surūdiję sąnariai

klausomės mudviejų perštėjimo

tyliai

kiekvienas iš savo bokšto

ir nesuprantam

kur pradingo stebuklingi žiūronai

pro kuriuos matydavosi pasakiškos būtybės

Nesuprantu pasaulio

gal per naivi esu

nesuprantu pasaulio

nesuprantu piktų piktų žmonių

aš auginu vaikus

kad šviestų saulėm

bet kiek dabar raudonų debesų

ir lyja vis 

skeveldromis iš kaulo

tarsi saulėgrąžom be lukšto juodo

sudygs ir išsiskleis

ant styrančio iš žemės aulo

bet ar geltonas žiedas pasirodys

Būsena

sulaužyta ir sudaužyta

mano būtis

žodžiai ir vaizdai

plūsta iš riaumojančių patrankų

tiesiai į mane

it kulkos

per mėsą 

degina ir gelia

širdį

kraujuojančią 

dieną 

geltonai žaliai raudonai

naktį

geltonai mėlynai

Lietus

Tykšta ant skėčio dangaus skeveldros -

nesurankiosi, nesuklijuosi...

Nekarščiuok

nekarščiuok

net jeigu pražydę

svarainių žiedais skruostai

ir it deimantai 

blizgančios akys

paverčia tave į 

pasakų būtybę

motinos širdis 

maldauja 

nekarščiuok

juokas brangesnis

už šimto metų

miegą

Virusai

pavasario saulės

prisiragavę virusai

itin aršūs

puola visus ir visur

tyliai

it kokie teroristai

užkariaujantys

visatas

ir paguldantys į lovas

jų dievus

staiga susitraukusius 

iki to paties viruso dydžio

ir gaudančius orą

ant Žemės veido

Gyvenimas

aš iš lėto

it tykantis katinas

tyliai tyliai

be garso

visai

laukiu

to

kas 

seniai jau atėjo

dar 

už tykančią katę

tyliau

ir atsitūpė

už nugaros

it šešėlis

o gal

ir šešėlis

nepabėgs

ir nenugaruos

bus

kur buvęs

mane 

žymės

kol esu

iš savęs

neišėjus

Nesugrįš

Verkė, verkė naktis, žvaigždės krito ir krito,

kol prižadino užsimiegojusį rytą.

Žiūriu į paraudusias ryto akis

ir žinau - vakarykštė diena nesugrįš...