Vakar vakaro atomazga

Vakar diena praslinko

įsikabinus į kojas, -

keliai nuo svorio sulinko,

o aš vis kilau, vis stojaus.

Nesitikėjau išvysti

vakaro raustančių skruostų,

galvojau, dar spėsiu paklysti

tarp sapno miestų ir uostų,

tarp savo-nesavo slogučių,

lyg akmenėlių batuose...

Bet atsidūriau žibučių

žiedais apkaišytuose ratuose!

Ir vėl važiuoju prigėrusi

mėlyno meilės vyno,

širdį it langus atvėrusi

rytdienai - lai apsvaigina.