Jeigu ne dabar, tai kada?

Sninga:

vėjas sugaudo 

nuo boluojančių trešnių žiedų 

pasileidusius žiedlapius

ir suka ratu,

kol pabosta.

Žiedlapių pilnas balkonas

antrame aukšte,

nors trešnė už gerų dvidešimties metrų.

Kaimynų sodelis irgi apsnigtas.

Tuoj prisijungs alyvos,

pražys saulėje kartu su kaštonais -

didelės žvakės ir mažos žvakelės 

siūbuos vėjyje,

gainiojančiame baltus žiedlapius,

lyg pabarstytus nuotakos kelyje.

Kas ta nuotaka?

Laimė?.. Vasara?.. Viltis?..

Gulbe pavirtusi taika,

išskridusi iš Ukrainos

ir besimaudanti nesuskaičiuojamuose ežeruose,

tuose kituose, neraibuliuojančiuose?

O viskas taip baltai žydi...

Net kvapą užgniaužia:

nuo ievų saldumo širdis apsąla...

Kokia laimė jausti pavasarį!

Susigėstu -

nevalia juk šitaip patosiškai -

mano laimės visiems neužteks...

Bet ir vėl uodžiu, stebiu, ragauju,

nes jeigu ne dabar,

tai kada?