Šaltienos būsena

jaučiuosi

lyg įstrigusi

nematomuose drebučiuose -

patiriu šaltienos būseną -

esu

kad būčiau suvalgyta

likimo

Akvilė Kavaliauskaitė "Kūnai"

Net stebiuosi, kaip lengva mane sužavėti!

Žydras viršelis su moters galva – koliažu iš žalių šakelių, gėlių žiedų, vabzdžių ir šiek tiek moters kūno. Iš pradžių nei rankos, nei iš plaukų lendančios moters nė nepastebėjau. Žalia žydroje pakerėjo ir apgavo akis. Tačiau, kuo ilgiau skaičiau, tuo dariausi pastabesnė. Atskiri fragmentai virto vientisu paveikslu, atskleidžiančiu ir taip jau senokai žinomą tiesą – be kūno esame niekas, kaip ir kūnas be mūsų. Net jeigu tvirtinsime esą kur kas dvasiškesni už vien tik kūnišką žemesnių gyvybės formų pasaulį, vis tiek negalėsime jo nepaisyti. Tai jis kontroliuoja neuronų tinklų veiklą mūsų smegenyse, tai jis mums pasako, kada esame alkani, ištroškę, pavargę, tai jis mokosi, reaguoja į aplinką, žmones, įvykius, kuriuos mes apipiname emocijomis ir įvardijame gražiais vardais, tokiais kaip meilė, viltis ar laimė.

Akvilė Kavaliauskaitė knygoje „Kūnai“ būtent apie tai ir kalba – apie kūniškumą, apie paviršių, apie žmogaus kūną kaip individualų indą, kuris metams bėgant keičiasi, dėvisi, nuolat primena mums mūsų priklausomybę nuo gyvuliškų instinktų. „Pagal rūbą sutinka, pagal protą išlydi“ - sako lietuvių liaudies patarlė. Taip sutinkami ir autorės personažai - pagal kūną, tačiau, perskaičius paskutinį novelės sakinį, nebe kūnas lieka atmintyje, ne apgamai, plaukai ar nosies ar užpakalio didumas, o personažo charakteris, vidus, jo esmė, gyvenimas ir idėja, nusidriekianti tarp teksto bei skaitytojo kaip kokia bambagyslė, kad ir toliau mąstytum, kad ir toliau gyventum perskaitytu žodžiu.

O tą žodį autorė moka valdyti puikiai – stilius sklandus, bene nepriekaištingas. Jokio tuščiažodžiavimo, gražūs, elegantiški, taupūs sakiniai. Skaityti lengva, suprasti lengva ir įsivaizduoti lengva.

Ypatingais tekstų akcentais tampa pakartojimai, atkreipiantys dėmesį į reikiamas vietas ir tuo pačiu suteikiantys novelėms gilumo. Tokio gilumo, kuris iš teksto pereina į skaitytoją, į dar vieną kūną, varomą asmeninių aistrų ir polėkių, dar vieną detalę didžiulėje gamtos dėlionėje.

Telieka tik pasidžiaugti puikia knyga ir pulti skaityti ankstesnio (2015 metais išleisto) autorės romano „Du gyvenimai per vieną vasarą“.

Kunigunda

nurimus kūnui

sąmonė prabunda

o sąmonėje - tu

sena sena

viduramžių gražuolė

Kunigunda

ištiesusi sparnus

it sirena

užbūrei

suvyniojai į rūkus

it į kokoną sapno 

uždarei

sklendžiu tyloj 

pakeitusi rūbus

jaučiu tave

ir ką tu padarei

o gal ne tu

gal aš pati liečiau

šaltus 

it šerkšno pakąstus 

pirštus

ir tik pabudus rytą

pamačiau

akių rainelėse

užmigusius mitus

Raudoti norisi...

Raudoti norisi 

nuo vakaro dangaus 

gražumo.

Šitaip verkė dainiai, 

girti nuo rūko balto ir vėsaus,

kuris, atvėsus orui, 

nuo vandens pareina,

apsipina aplink blauzdas, kelius

ir nepaleidžia, -

privalai pajausti,

kiek daug ir tuo pačiu mažai žmogaus

prireikia Žemei, kad širdis suskaustų.

Aš raudu

nuo gražumo vakaro dangaus

ir nežinau,

ar jį paliksiu tokį 

kitiems, 

užgimusiems iš meilės žmogui. Bet ar skaus

širdis ir jiems,

kad iki pat žiemos vien linksminos ir šoko?

Krizė

raukosi dangus

lyg įnoringas vaikas

nenori anei lyti

anei saulei šviesti leist

o aš raukaus drauge

sugedo mano laikas

ar perdirbti jį nežinau

ar į kanalizaciją nuleist...

Viltis

Tai ji apauna mums batus kiekvieną rytą

ir atveria duris į šviesą.

Tai ji atėjus šalčiams langą atdarytą

užverti skuba, greit rankas ištiesia.

Tai ji suranda mus, kai nieks surast negali,

ir spaudžia delną savo permatomais pirštais.

Tai ji ant kaklo užkabint medalį

suskumba, nors kitų esi užmirštas.

Tai ji suvilgo lūpas klimpstančiam į smėlį

ir nepalieka plakančios širdies.

Tai ji paragina žiūrėt į aukštą mėlį

ir laukt balandžio balto po liūties.

Tai ji, užkėlus ant gležnų pečių,

mus išneša iš purvo nuošliaužų ir liūnų.

Tai ji vis šnabžda "aš tave girdžiu"

ir, jei tiki, ištikimiausia draugė būna.

***

bėgu ir bėgu

sustoti negalima

šešėlis vejas

Išsipildžiusi svajonė

paskelbiu boikotą netvarkai

po pusdienio liaujuosi boikotavusi

pasirodo netvarka ignoruojama plečiasi

plaunu indų stirtas virtuvėje

ir svajoju apie savarankiškai susitvarkančią netvarką

tada įduodu vaikams dulkių siurblį

ir mano svajonė išsipildo

Gluosniai

Lyg sulėtintam filme

Gluosnių šakos linguoja,

Lengvos lengvos atrodo,

Tarsi būtų besvorės,

Glosto ežero veidą

Mirguliuojantį, žalią,

Gyvą nuo pulko ančių,

Nuo žąsų ir žuvelių.

Tyli vėjui kedenant

Kasas, lapais sninga,

Tarsi gertų gyvenimą

Mūsų triukšmingą.

Gyvenimas

Gyvenimas nebūna tik saldus

Ar tik kampuotas, rožinis bei juodas,

Tik mumyse ar tik aplinkui mus,

Tik kaip dykynė ar kaip rojaus sodas.

Gyvenimas - visoks ir visada

Ant laiko penklinės visas natas išgroja.

Klausaisi užmerktom akim tada,

Tiki ar netiki, liūdi arba svajoji.

Gyvenimas nebūna toks, kaip buvo,

Ir būti toks, koks bus, dabar negali,

Jis murkia kartais tau iš malonumo,

O kartais piktas pralekia pro šalį.

Gyvenimas - kasdien kitokio skonio,

Tereikia nebijot dienos šviesos

Ir išragauti jį nuo dulkių iki duonos,

Nuo jūros druskos iki vakaro rasos.

Rudens rytas

dangus raudonas

obuolių raudonumo

anapus lango

Gyvenimo kvapas

nusibodo iki gyvo kaulo

tai kas įprasta

matyt

nusibodau pati sau...

pakeliu akis į priešais boluojančią sieną

kaimynų paslaptis slepia baltos užuolaidos

už kiekvieno stiklinio stačiakampio

metų metus trunkantys gyvenimai

retkarčiais atkeliaują iki manęs

cigarečių dūmo takeliu

neuostau

uždarau langus ir duris

smirda kitų gyvenimai

tik manasis neturi kvapo

nusibodo iki gyvo kaulo

tai kas įprasta

matyt

pasiilgau mano gyvenimo kvapo...

kur esi

kur esi

jeigu dar nežinai

savo amato

savo stiprybių

jeigu bado akis

skarmalai

apsisukę blauzdas

viršum vyžų

jei naktų 

tamsiaveidžių kalba

aidi nuolat žingsniuos dienos

jei rasoja iš baimės kakta

stovint ten

ant aštrios atbrailos

jeigu niekur savęs nerandi

nors vis ieškai

rašai skelbimus

gal tave jau surado kiti

tik užmiršo parvest į namus

kur esi

jeigu dar nežinai

kaip pareiti 

kuriuo keliu

jei drąsos tavyje per mažai

patikėti

aš viską galiu

Trauka knygoms

Jaučiu nežemišką trauką knygoms,

lyg jose tūnotų žodžiais užsimaskavusios paslaptys,

kurias privalu atskleisti.

Neatskleistos jos taip ir lieka kažkieno paslaptimis,

o ne mano.

Nenurimsiu, kol visų neišsiaiškinsiu,

kol visko nesužinosiu.

Nenuvilkit manęs, mieli paslapčių kūrėjai,

rašykit,

be jūsų nebus knygų,

be knygų nebus nežemiškos traukos,

be traukos nebus ir manęs...

Žaidėjai

Personifikuoju gyvenimą.

Jis - mažas vaikas,

trokštąs glamonių ir sūpavimo.

Personifikuoju ir mirtį.

Ji - gyvenimo sesuo.

Jiedu žaidžia su manimi

it su lėle žaisliniame namelyje.

Mažas gyvenimas

ir maža mirtis. 

Mažam gyvenimui

didelė ir netiktų...

Gyvenimas žino geriau

kai labiausiai nesitiki

nuskamba telefonas

ir iš ragelio pasigirsta

dar vieno šanso balsas

iš pradžių būna baisu

paskui smagu

galiausiai neramu

kad gyvenimas dosnus

nors nesi vertas jo dosnumo

bet juk gyvenimas žino geriau

Vidinis invalidas

kai žingsnių kaina

šokteli į viršų

nublanksta spalvos 

ant blizgių paviršių

žiūri tada nustebęs

sau į vidų

matai kaip niekad aiškiai

invalidą

širdis šlubuoja

net ne savo vietoj

skaudu ir bloga

į save žiūrėti

prisėdi tiesiai

kur stovėta buvo

bandai suprasti

kaip siela supuvo

kodėl staiga

galiojimo data

šiandieną baigės

o ne ryt kada

Be kančios - nė iš vietos...

be kančios - nė iš vietos

lyg karoliai švininiai

švino svoris - toks lėtas

spaudžia nuolat krūtinę

spaudžia smegenis - vėlgi

skausmas lėtas oi lėtas

trykšta pilkas "kodėl gi?"

mano protas skylėtas

nesupranta sveikųjų

dar kančios neragautų

jie nuo meilės apduję

jie kol kas astronautai

tiktai aš nė iš vietos

be švininių karolių

švino svoris - toks lėtas

nukabint juos? nenoriu...

Mano kryžius

kaukši kulnai į asfaltą

kas dieną greičiau ir greičiau

tempiu kolektyvinę kaltę

it kryžių 

šalčiau ir šalčiau

viduj - nesušyla krūtinė

lyg elgeta laiko meldžiu

skubos našta priverstinė

nukrinta ant mano pečių

einu lyg sena bobelė 

sulinkus pavargus tuščia

namų išsvajota trobelė

toli 

dar ne čia

dar ne čia

kaukši kulnai į asfaltą

kas dieną greičiau ir greičiau

tempiu kolektyvinę kaltę

lėtumą suspaudžiu tvirčiau

sūpuoju it kūdikį rankom

paglostau apklostau šiltai

žinau

man dienų neužtenka

viliuosi

kad mano vaikai

suras valandėlę ne vieną

pabūti lėtumo draugijoj

ir džiaugtis kiekvieną dieną

kad Žemė jausmuos atgyja

Nevaisingas gyvenimas

Eini ir eini.

Kelias rudeniu kvepia.

O vaisių nėra...

Sąstingis

medžiai nublukę

žalia rūkais apėjus

laukia geltonos

Diena

Taip ir skamba diena -

It varpeliai bažnyčioj:

Pakylėta, šventa,

Išgirsta lyg netyčia,

Bet tokia ypatinga,

Kad oda pasišiaušia, -

Vyšnių žiedlapiais sninga,

Medumi kvepia kriaušių, -

Tarsi rūkas pakyla

Viršum žemės į rytą.

Teka saulė, kad tylą

Širdyje suardytų,

Kad skambėtų diena

Kiekviena tarsi šventė:

Pakylėta, šventa

Ir skirta tau gyventi.

***

katapultuojasi

šviesa iš rytų naktin -

nesustabdysi jos

Visada prabusk

sapnas apžioja smegenis

parkrenti akimirkos siestai

ant aštrių ražienų čiužinio

ir vėl pakirdęs

lyg po ilgo miego

įsitaisai ant metalinės lovos

stebi kapsinčią į tave stiprybę

su papildomo laiko prieskoniu

jo nemėgsta krūtinėje

besiraizgantys leviatanai

daugiau nebespurda

neprabus jei nežadinsi

tik pats visada prabusk

septintą valandą nuskambėjus žadintuvui

vaiskių mėlynų akių

nušviestoje Šventosios pakrantėje

Laikini turtai

voratinkliuose

suspindo rasos perlai

laikini turtai

Rytai atšalo...

 

Rytai atšalo. Ir vis tiek jaučiu

Dar vasaros spalvas ant savo odos.

Sekundės teka kosminiu greičiu

Vagelėmis aplink akis, atrodo,

Ir nepalieka laiko atsikvėpti, -

Kaip vasara pavirsta rudeniu.

O šitaip noris ant akmens prisėsti

Ir paklausyt tėkmės galudienį...

Bet neprisėdu. Sriubteliu nuo rūko

Pabalusio rytinio oro gurkšnį.

Juoda styga, apraizgius širdį, trūko,

Užgavo petį, kelį, riešą,

Sukarpė šviesą į mažus skutus,

Į juos susuksiu nerimą kasdienį

Ir kalbinsiu sugrįžtančius paukščius

Man likusį pavasarį kiekvieną.

Ruduo atėjo

Krintantys lapai

nuleido saulę žemėn.

Ruduo atėjo.

Pažintis su Hana Arendt keičia gyvenimą

Su Hana Arendt (Hannah Arendt) susipažinau 2020 metų spalio 1 dieną, kai, palydėjusi vaikus į baseiną, laisvą valandą nutariau praleisti bibliotekoje. Vaikščiodama tarp knygų lentynų aptikau biografijų skyrių, o jame – Aloizo Princo parašytą Hanos Arendt biografiją. Tą kartą tespėjau perskaityti pirmąjį knygos skyrių, tačiau likau ilgam sužavėta. Net eilėraštį apie tai parašiau.

Po metų, 2021-ųjų rugpjūtį, ir vėl aptikau Hanos biografiją bibliotekoje. Šį kartą knygą nedvejodama pasiskolinau, kad galėčiau niekieno netrukdoma pasinerti į vienos svarbiausių XX amžiaus politinių mąstytojų gyvenimą. O kad neužmirščiau, kaip jaučiausi skaitydama, mintis išdėsčiau savo dienoraštyje:

Rugpjūčio 28 diena, šeštadienis

Kokia neeilinė ji buvo! Ir kaip puikiai jos formuluotas mintis paprastų žmonių kalba perteikia A. Princas! Skaitau ir pati negaliu patikėti, kad gyvenimas gali būti toks įvairus, toks pilnas žinių, tikėjimo savimi ir žmogiškumo. Ir kaip galima taip įžvalgiai filosofuoti apie gyvenimą, politiką ir istoriją? Kaip galima taip įtaigiai kalbėti apie filosofiją? Kaip galima taip tvirtai laikytis savo nuomonės, taip užtikrintai ir taip genialiai teisingai ją išsakyti ir nebijoti išsiskirti ar sukelti prieštaringų nuomonių audrą bei susilaukti priešiškumo iš akademikų, draugų, bendraminčių ir eilinių žmonių rato?

Mano nuomone, tokia laikysena – didvyriškumo įrodymas. Būtinai skaitysiu Hanos Arendt knygas, ypač apie Eichmano procesą, susilaukusią daugiausiai kritikos ir priešiškų nuomonių. Mane žavi jos objektyvumas, pasireiškiąs ne noru pritempti kokią nors teoriją prie istorinių faktų, ne tuščiai įrodinėti kažkieno kažkada pasakytų žodžių teisingumą ar klaidingumą, o kalbėjimu remiantis faktais, iškapstytais istoriniuose archyvuose, nespasiduodant jausmams ir užtai galint užduoti tikrąjį ir vienintelį „kodėl“. Gal todėl tikiu jos žodžiais, tos, kurią nepaprastai talentingai aprašė A. Princas, sudėliodamas visus istorinius, politinius, asmeninius įvykius į savo vietas, įvykius, kurie subrandino jos asmenybę, skatino mąstyti, veikti, rašyti, dėstyti, diskutuoti, stebėti, ieškoti atsakymų. Lengva gi tam, kuris drąsus, tam, kuris mato daugiau negu tik paviršių, tam, kuris gaudosi gyvenimo potekstėse. Bet ar tikrai lengva?

Tokios ir kitokios mintys kyla skaitant apie Haną Arendt. Tiesa, skaičiau vokiškai. Lietuviško šios knygos varianto dar nėra, tačiau galima rasti nemažai leidinių anglų kalba. Kad ir kokia kalba apie šią nuostabią moterį skaitysite, esu tikra, būsite sužavėtos*i, nes ji gyveno ne tik kaip filosofė, rašytoja, politinių teorijų profesorė, bet ir kaip moteris, nepaneigusi savo moteriškumo, nesitaikiusi prie itin vyriško akademinio pasaulio, o ėjusi savo keliu, kalbėjusi sava kalba – tiesiai ir be užuolankų, gyvai, neideologiškai, laisvai ir pagrįstai. Tokia kalbėjimo maniera įtraukia ir nebepaleidžia, kol ir tu, mažas žmogus būdamas, imi aktyviai galvoti, gilintis, netikėti viskuo, ką girdi, bandai suprasti įvykius, o ne priimti juos kaip duotybę...

Pažintis su Hana Arendt iš tiesų keičia gyvenimą.

Ramunė ir kamanė

                                                        

  Ramunės žiedas

Svyra prie žemės,

Jame puškuoja

Stora kamanė.

Surinks auksinę

Ramunės pudrą,

Skubės namučių

Pro žalią kūdrą,

Pro lauką pliką

Ir garbanotą

Auksinių turtų

Vaikams atiduoti.

Ramunė džiaugias

Galvelę iškėlus,

Rasos lašų

Vakare atsigėrus

Ir išdalinus visą

Save po dulkę

Storos kamanės

Vaikučių pulkui.

Dūmas

gelsvėjančiame danguje

tarsi gera dvasia

plevena lengvas dūmas

iš kamino į dangų

kvepiantis gyvenimu

juodas 

pilkas

ar baltas

kyla

nesileidžia

lyg vilties ženklas

kad ne tai svarbu

kuo kūrenamas pečius

o tai

kad dūmas

kyla

Kuklumas

Girtis nereikia.

Jei tik pasigiri,

tuoj sėkmė apleidžia.

Bet nesigirti - sunku,

gal net sunkiau nei būti be sėkmės.

Koks gyvenimo išbandymas - kuklumas!

Kamilės kardeliai

norėjau parašyti eilėraštį

apie mokyklos pradžią

apie pirmokėlio džiaugsmą

ir nepirmokėlio liūdesį

bet prieš akis temačiau 

rožinius Kamilės kardelius

ir šypseną vaiko

taip greitai užaugusio

iki rugsėjo pirmosios