Raudoti norisi
nuo vakaro dangaus
gražumo.
Šitaip verkė dainiai,
girti nuo rūko balto ir vėsaus,
kuris, atvėsus orui,
nuo vandens pareina,
apsipina aplink blauzdas, kelius
ir nepaleidžia, -
privalai pajausti,
kiek daug ir tuo pačiu mažai žmogaus
prireikia Žemei, kad širdis suskaustų.
Aš raudu
nuo gražumo vakaro dangaus
ir nežinau,
ar jį paliksiu tokį
kitiems,
užgimusiems iš meilės žmogui. Bet ar skaus
širdis ir jiems,
kad iki pat žiemos vien linksminos ir šoko?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą