Su Hana Arendt (Hannah Arendt) susipažinau 2020 metų spalio 1 dieną, kai, palydėjusi vaikus į baseiną, laisvą valandą nutariau praleisti bibliotekoje. Vaikščiodama tarp knygų lentynų aptikau biografijų skyrių, o jame – Aloizo Princo parašytą Hanos Arendt biografiją. Tą kartą tespėjau perskaityti pirmąjį knygos skyrių, tačiau likau ilgam sužavėta. Net eilėraštį apie tai parašiau.
Po metų, 2021-ųjų rugpjūtį, ir vėl aptikau Hanos biografiją bibliotekoje. Šį kartą knygą nedvejodama pasiskolinau, kad galėčiau niekieno netrukdoma pasinerti į vienos svarbiausių XX amžiaus politinių mąstytojų gyvenimą. O kad neužmirščiau, kaip jaučiausi skaitydama, mintis išdėsčiau savo dienoraštyje:
Rugpjūčio 28 diena, šeštadienis
Kokia neeilinė ji buvo! Ir kaip puikiai jos formuluotas mintis paprastų žmonių kalba perteikia A. Princas! Skaitau ir pati negaliu patikėti, kad gyvenimas gali būti toks įvairus, toks pilnas žinių, tikėjimo savimi ir žmogiškumo. Ir kaip galima taip įžvalgiai filosofuoti apie gyvenimą, politiką ir istoriją? Kaip galima taip įtaigiai kalbėti apie filosofiją? Kaip galima taip tvirtai laikytis savo nuomonės, taip užtikrintai ir taip genialiai teisingai ją išsakyti ir nebijoti išsiskirti ar sukelti prieštaringų nuomonių audrą bei susilaukti priešiškumo iš akademikų, draugų, bendraminčių ir eilinių žmonių rato?
Mano nuomone, tokia laikysena – didvyriškumo įrodymas. Būtinai skaitysiu Hanos Arendt knygas, ypač apie Eichmano procesą, susilaukusią daugiausiai kritikos ir priešiškų nuomonių. Mane žavi jos objektyvumas, pasireiškiąs ne noru pritempti kokią nors teoriją prie istorinių faktų, ne tuščiai įrodinėti kažkieno kažkada pasakytų žodžių teisingumą ar klaidingumą, o kalbėjimu remiantis faktais, iškapstytais istoriniuose archyvuose, nespasiduodant jausmams ir užtai galint užduoti tikrąjį ir vienintelį „kodėl“. Gal todėl tikiu jos žodžiais, tos, kurią nepaprastai talentingai aprašė A. Princas, sudėliodamas visus istorinius, politinius, asmeninius įvykius į savo vietas, įvykius, kurie subrandino jos asmenybę, skatino mąstyti, veikti, rašyti, dėstyti, diskutuoti, stebėti, ieškoti atsakymų. Lengva gi tam, kuris drąsus, tam, kuris mato daugiau negu tik paviršių, tam, kuris gaudosi gyvenimo potekstėse. Bet ar tikrai lengva?
Tokios ir kitokios mintys kyla skaitant apie Haną Arendt. Tiesa, skaičiau vokiškai. Lietuviško šios knygos varianto dar nėra, tačiau galima rasti nemažai leidinių anglų kalba. Kad ir kokia kalba apie šią nuostabią moterį skaitysite, esu tikra, būsite sužavėtos*i, nes ji gyveno ne tik kaip filosofė, rašytoja, politinių teorijų profesorė, bet ir kaip moteris, nepaneigusi savo moteriškumo, nesitaikiusi prie itin vyriško akademinio pasaulio, o ėjusi savo keliu, kalbėjusi sava kalba – tiesiai ir be užuolankų, gyvai, neideologiškai, laisvai ir pagrįstai. Tokia kalbėjimo maniera įtraukia ir nebepaleidžia, kol ir tu, mažas žmogus būdamas, imi aktyviai galvoti, gilintis, netikėti viskuo, ką girdi, bandai suprasti įvykius, o ne priimti juos kaip duotybę...
Pažintis su Hana Arendt iš tiesų keičia gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą