Tai ji apauna mums batus kiekvieną rytą
ir atveria duris į šviesą.
Tai ji atėjus šalčiams langą atdarytą
užverti skuba, greit rankas ištiesia.
Tai ji suranda mus, kai nieks surast negali,
ir spaudžia delną savo permatomais pirštais.
Tai ji ant kaklo užkabint medalį
suskumba, nors kitų esi užmirštas.
Tai ji suvilgo lūpas klimpstančiam į smėlį
ir nepalieka plakančios širdies.
Tai ji paragina žiūrėt į aukštą mėlį
ir laukt balandžio balto po liūties.
Tai ji, užkėlus ant gležnų pečių,
mus išneša iš purvo nuošliaužų ir liūnų.
Tai ji vis šnabžda "aš tave girdžiu"
ir, jei tiki, ištikimiausia draugė būna.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą