Rytai atšalo. Ir vis tiek jaučiu
Dar vasaros spalvas ant savo odos.
Sekundės teka kosminiu greičiu
Vagelėmis aplink akis, atrodo,
Ir nepalieka laiko atsikvėpti, -
Kaip vasara pavirsta rudeniu.
O šitaip noris ant akmens prisėsti
Ir paklausyt tėkmės galudienį...
Bet neprisėdu. Sriubteliu nuo rūko
Pabalusio rytinio oro gurkšnį.
Juoda styga, apraizgius širdį, trūko,
Užgavo petį, kelį, riešą,
Sukarpė šviesą į mažus skutus,
Į juos susuksiu nerimą kasdienį
Ir kalbinsiu sugrįžtančius paukščius
Man likusį pavasarį kiekvieną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą