Pergalės stebuklas

Kiek nedaug manyje stebuklo -

Mažas krislas likimo aky -

Kurgi gauti tinkamą durklą,

Kad galėčiau jį iškrapštyt?

Tyli žvaigždės slapukės, nesako,

Neišduoda savų paslapčių.

Man pačiai teks pradėti nuo tako,

O paskui paieškoti kelių.

Ir tegul blaškos bangos nuo vėjo,

Tirštas rūkas žaltvykslėm klaidina,

Aš sugrįšiu save nugalėjus,

Parsinešiu stebuklą kaip vyną.

Gersiu gersiu, nuo laimės apsvaigsiu 

Ir nuo visko, kuo laimė alsuoja...

O tada vėl kovosiu, vėl eisiu

Į stebuklą - į MANO rytojų!

Mūsų daug...

mūsų daug

tų

kurie nuolat svajoja

mato ausimis

ir girdi akimis

kurie tiki 

neįtikėtinu

ir laukia

nesulaukiamo

mes tie durniai

kurių motina viltis

tie

kuriems išprotėti nebaisu 

nes beprotystė

tai tik kita tikrovė

skirtumas tik tas

kad ji

tavo vieno

Skauda ar neskauda

neskauda

būti

skauda

suprasti

kad

būni

ne

ten

kur 

turi

būti

ir 

neskauda 

suprasti

kad

būni 

ne 

ten

kur 

turi

būti

kai

skauda

kad

būti

negali

Tu ir aš

Nebeatsimenu, kiek tu kalbėjai man,

Kol tavo pirštai debesis šukavo,

Kiek laiko sutalpinom kubilan

Prie ežero, prie jūros, ar prie klevo...

Užtai atsimenu, kad buvome jauni

Ir kad šventai šventai tavim tikėjau.

Gal tik todėl tu dar aukštai, sklendi,

O aš po žemę tyliai vaikštinėju.

Nors tiek sau noriu šiandien pasilikti - 

Tikėjimą, esą ir aš kažką galiu,

Nes iki šiol vis stengiausi įtikti,

Nepuoselėti norų didelių.

O tu, tu - troškai visad ir svaigai

Nuo būsimų darbų, viršūnių, siekių.

Aš dar ilgai gailėsiuosi, ilgai, -

Už teisę nekovojau būti prieky.

Kai medžiai kalba...

Kai medžiai kalba,

Aš tyliu, klausaus, 

Matuoju šlamesį ir virpulį lajos,

Ar garsiai po žieve viršūnėn alma

Gyvenimo vėsaus

Srovė. Man reikia jos,

Tokios pačios - sraunios,

Kad mano gyslomis tekėtų,

Ramybę teiktų lyg zyzimas avily.

Ir prie manęs beveik nežemiškai naujos,

Sugėrus rasą, rūką, lietų,

Priglustų motina gamta. Aš jos glėby...

Kai medžiai kalba,

Aš tampu medžiu...

Pasidariau...

Pasidariau ir ką? -

Dabar žinau, kaip būna,

Korona ne liga,

Kol jos nė ženklo kūne.

Ir šiaip labai šaltai

Į viską reik žiūrėti.

Nes jeigu atvirkščiai,

Tai nėr kur pasidėti!

Nebent įkišt į smėlį

Akis ir laukti kantriai.

Bet kas gi sijonėlį

Apsaugos nuo migrantų?

Ir kas apsaugos protą

Nuo pašalinių vėjų?

Pati! Net jei kuprota

Patapsiu. Noriu - spėju!

Po atostogų

nebenori žodžiai kalbėti

susimaišo apsikeičia vietom

realybę apvilko ne baltu

o pilku echoskopiniu paltu

ir matau lyg per lietų gyvenimą

smarkų lietų ne šiaip sau varvenimą

tarsi aš dar nebūčiau sugrįžus

iš Venecijos ar iš Paryžiaus

atsargiai lyg iš stiklo trapaus

aš dėlioju žodžius ir dairaus

kad lietus nesulytų pasaulio

po atostogų gimstančio naujo

Laikui

nešauksiu 

ateik

prisiliesk

žinau

kad

kitaip

negali

atgal

kamuolėlin

suriesk

juk 

gimstam

ir

mirštam 

maži

Bubalia babalia

Iliustracija iš www.tv.lt

bubalia babalia sako kempinė

dainuodama dainą

juokias vaikai

dainuoja ir jie ilgam prisiminę

bubalia dainą

be galo smagiai

net vonioje susipyksta užmiršę

kad bubalia tas

be babalios neina

ir vėlei nuvaikę pasiutusią širšę

paspaudžia rankas

dainuodami dainą

Kelias į vieną pusę

Kai atostogos baigiasi,

Kelias veda tik į vieną pusę - 

Namo. 

Vakaras

vakaras atslinko 

saulę tvoromis

rito kol nulinko

aguonėlės lis

rūko balto šydas

ašarom rasos

žalias pievų skydas

gėlėmis šypsos

ir linguos vyšnaitės

nokstančios už kiemo

jas visas suskaitė

rūpestingas mėnuo

Susitikimas

subėgom į gimtus namus

glamonėm ir kalbom pažirom

sustojo laikas įstabus

gyvenimais pasidalinom

ir rodos niekada lig šiolei

neskyrė kitos šalys mūsų

bet vėlei ruošiamės kelionei

tik kitąmet draugėn sugriūsim

tik kitąmet rankas paliesim

vieni kitais atsigaivinsim

ilgesy skęsim kol išsiliesim

juo susitikę pasidalinsim

Gimtinės keliu

Krūmai it žali ežiai

Vidur pievos rasą laižo,

Vasara labai gražiai

Horizonto lanką braižo.

Pakelėj balti beržai

Susibėgę šnara - plepa,

Tamsiai mėlyni dažai

Vakarų padangę tepa.

Saulė šypsosi per lietų

Šypsena vaivorykštine...

Kaip pasaulio nemylėti,

Kai tokia graži gimtinė?

Žemės troškimas

Nuotrauka iš photomakers

žemės raukšlės skaudžios

lyg kulnai suskilę

skauda gelia maudžia

karštis iškankina

lietaus išsiilgus

debesų maldauja

bent rasos ant smilgos

ašarėlių saują

rūko balto šydo

daug juk ir nereikia

debesys išskydo

plunksnom išsidraikė

vakaras nutilo

oras nebevirpa

raukšlių vagos gilios

naktimi pakvimpa

prisipildo sočiai

juodumos it vaško

geria žemė godžiai

vėsą nesiblaško

trokšta lyg košmarą

sausrą išgyventi

atsibusti šnara

lyja gerti gerti

Vaikystės draugei

Tik kartą į metus

Tave matau. Šypsais. 

Gyvenimas kartus, 

O tu - tiki visais. 

Ir nesiliausi, ne, 

Mylėti nevertų. 

Tiek suodžių kamine, 

Tiek dūmų ne baltų...

Ir tiek stiprybės! Tu - 

Lyg deivė pakanti. 

Džiaugiuos, liūdžiu kartu,

Didžiuojuos - supranti? 

Nors kartą į metus

Tave matau gyvai, 

Esi širdies žmogus, 

Juo liksi amžinai. 

Puodelis

Geriu iš lėto

liepžiedžių arbatą,

ant gomurio jaučiu

medaus salsvumą.

Ąselė laiko dosnią gilumą,

užpildomą įgeidžiais:

arbata, kava,

pienas, kefyras, jogurtas, 

pasukos, rūgpienis,

vanduo, glotnutis, 

limonadas, gira,

kompotas...

Galimybės - neišsemiamos:

ką įpilsi, ką sudėsi - 

tą ir turėsi,

priglausi prie lūpų,

sriūbtelėsi,

iš malonumo atsidusi.

Ir visai nesvarbi jo forma,

amžius, medžiaga, iš kurios pagamintas,

paveikslėlis ar užrašas ant šono,

raštai, gamyklinis antspaudas -

tai tik antraeiliai dalykai.

Už viską svarbiausias yra turinys,

nes tada ir puodelis turi sielą.

Seno žmogaus tiesa

Dailininkas Thomas Müller / Sena dama

Susitinki, atrodo, seną žmogų

Ir jau žinai, kad nieko naujo Žemėj.

Bet šast mintis pasislepia po stogu

Ir praregi - tiesa visuos gyvena.

Tiesa, kurios tiktai šešėliai

Ant tavo veido šokčiojo, plazdėjo. 

Bedantės burnos atvirai pažėrė 

Žodžius, kurių dešimtmečiais ilgėjais. 

Ir jau kitom akim žvelgi į žmogų seną,

Iš lėto einantį apžėlusiu taku. 

Tiesa - kiekvieno viduriuos rusena. 

Jauti, nors nematai... Mersci beaucoup! 

Rytas palapinėje

ankstyvas rytas palapinėje

kažkur zyzia benzininis pjūklas

pjausto gamtos garsus

gaidžio kakariekavimą 

kregždutės čirenimą

varnėno traliavimą

šuns amsėjimą

didelio vabzdžio burzgimą

ir oranžinį saulėtekį

ilgus įkypus jo vaikomus šešėlius

į palapinės vidų besiveržiančią jo šviesą

ir prabudusią mane

sveikinančią gyvenimą

drauge su gausėjančiu paukščių choru

rytas mūsų visų

anksti atsikėlusių

Atostogų prisiminimai

atostogų prisiminimai

įsiamžino nuotraukose

ir niežtinčiose raudonose dėmėse

paliktose aklių ir sparvų

jie zvimbia aplinkui

it mažyčiai motociklai

puola nuogą odą

lenda po sijonu

ir geria kraują

vampyriškai demoniškomis akimis

įsisegę į manąsias

jie irgi virsta prisiminimais

vos tik pliaukšteliu ranka

per rusvai pilką jų kūną

akis už akį

sakau 

stebėdama kylantį spuogą

karšta zyzianti vasara

fotografuoja didelėmis bimbalų akimis

mano atostogų alsą

Mamos lelijos

33 laipsniai šilumos

o gal ir karščio

sunku pasakyti

negirdžiu savo minčių

tik prakaito lašus

slystančius krūtine

nugara ar kakta

neprakaituoja tik mamos lelijos

didelius sunkius žiedus

atgręžusios saulei

švyti sodria vyšnine spalva

grožiui karštis netrukdo

Ten, iš kur jau šitiek kartų išvykau

Važiuoju ten

Iš kur jau šitiek kartų išvykau

Žaliuoja obelys ir klevas

Žiogai smuikuoja

Taip ramu ir gera

Lyg laimė snaustų ant lelijų kero

Prabudus nupurpsėtų žvirbliams ant sparnų

Ir vėl sugrįžtų kregždžių snapuose

Net kandantys vabzdžiai

Uodai akliai ir musės

Neatima tos laimės skonio

Kasausi niežtinčias blauzdas

Ir vis džiaugiuos nuo dūšios

Kad laukia dar tenai

Iš kur ir vėl žadu išvykti

Dar čia...

dar čia esu

matau

girdžiu

jaučiu

o šlama jau

vyšnaitės

lig pečių

sudie

sudie

dienų tikrai per maža

ilgiuosi jų

gedžiu

lyg dykumos miražų

nors dar aš čia

esu

dar ne tenai

prie Reino

ir virpančiu balsu

užtraukiu 

liūdną dainą

Dangaus dalybos

Vlado Ščiavinsko nuotr.

Rodos, tuoj lis, -

Žaibas dangų suskirsto

Į tavo ir mano dalis.

Tavojoj - pilis, 

Kurioje dievas širsta.

Manojoje - apgultis:

Smulkutė vinis

Kiekviena pasigirsta,

Kai krenta į žemę. Vagis

Atmerkia akis, 

Grabinėdamas pirštais

Lyg deimantus šturmo vinis... 

Nei aš, anei jis 

Nesurinksim - per tirštas

Lietus, jo vanduo, jo būtis... 

Visa paslaptis, - 

Žaibams pasimiršus, 

Dangus - mums abiems, kaip buitis. 

Dvi moterys ta pačia pavarde žaidžia Uno

žaidžiame su anyta Uno

pralošiame

juokiamės

laimime

juokiamės

išgeriam baltojo Čilės vyno

juokiamės

į pavėsinės stogą

barbena lietus

jam iš gandralizdžio pritaria gandrai

iš kažin kur parlekia pulkas varnų

pergalingai karksinčių

pasiilgusių savo namų medžiuose prie bažnyčios

o mes dėliojame kortas ir juokiamės

garsiau už lietų

gandrus ir varnas

dvi moterys ta pačia pavarde

Po geltonu skėčiu

nėra bangų

jūra rita į krantą

tik jų prisiminimus

vilnija vanduo

judindamas saulės atspindžius

lyg juoktųsi iš manęs

degančios raudonai

po geltonu skėčiu

Gandrai

Dešiniajame sodo kampe

Apsigyveno du gandrai

Netvarkingai sumetę žagarus

Ant elektros stulpo

Pasistatė namus

Perėjo

Išmėtė gandriukus

Ir kalena snapais

Tai po vieną

Tai po du

Sveikina vienas kitą

Glaustosi ir myluojasi

Stebi Rusnę iš savo skylėtos tvirtovės

Ir jau jaučiasi laimingi

O gal kenčia

Galuojasi iš sielvarto

Tarškina snapais ir gedi

Kraujuojanti praeitis subėga už horizonto

Saulei leidžiantis atsiskiedžia

Mėlynu nakties gaivumu

Ir pakyla gyvenimui iš ryto

Spindi saulėje juodai baltos plunksnos

Raudoni snapai klaksi dėkodami

Gandrų dievui

Už galimybę ištaisyti savo klaidas

Anglini

Semiu anglį šiupeliu

Pilu kietą juodą akmenį į skylėtą kibirą

Vėjas pučia dulkes į akis ir į burną

Nukloja jomis rankų ir kojų odą

Prilenda į nosį ir į tarpupirščius

Pakerta rankas

Šiupelis sunkus

Rankos nepratusios semti

Jos pratusios apkabinti

Bet anglis guli ir blizga saulėje

Kaip juodos svajingos akys

Kurių nevalia palikti lietui

Išplausiančiam spindesį

Matinių akmens juodulių kaitra

Nešildo nei kaulų

Nei širdžių

Semiu anglį šiupeliu

O tu nešioji kibirus

Lietus neatims iš mūsų spindėjimo

Nors esame anglini

Juoduojam kaip kokie mikės pūkuotukai

Pasivertę debesėliais

Tik mums nereikia medaus

Mes norime šilumos

Rudenį žiemą pavasarį

Iš juodų žemės vidurių

Per ugnį į namus

Kurių sienose dar krebžda praeities kirvarpos

Palapinėje

Susirinkom palapinėje

Jaukioje poliesterio ir medvilnės gimdoje

Gandrų kalenimas kairėje

Tai Motinos gamtos širdies plakimas

Uodų zyzimas

Nervų sistemos skambesys

Saulėlydis 

Tai pažadas

Kad išauš ir kita diena

Tyliai klausausi vaikų čiuženimo

Sukant guolį miegmaišyje

Ploni balseliai tariasi

Ir dalinasi dienos įspūdžiais

Aš laiminga

Gyvenimas daug duoda

Jei neskaičiuoji 

Kiek atima

Kas šįkart?

Į rūkus įsisupęs rytas 

Slepia raudoną saulės diską

Jis ten

Jis dar nesubraižytas

Dar užu raudonumo tviska

Kaip ir nauja diena 

Be nuodėmės

Kas šįkart 

Jin ar jan mus nugalės?

Nenoriu nematyti

nenoriu nematyti

akys duotos regėti

galvoje susigrūdę dalykai

reikalingi ir nereikalingi

užlipina akis iš vidaus

kaip darbininkai užlipina

remontuojamų parduotuvių vitrinas laikraščiais

ir nesimato tada

nei dangaus

nei žmogaus

nei skruzdės

kurios šiaip neužmintum

jeigu matytum

bet matau tik save

ir jaučiu 

kad manęs per mažai

vienas lauke

ne karys

nenoriu nematyti

Pavargau

Darbas Raisol, Pavargusioji, 2010 / Kemnath, iš kunstnet.de

Iki pat kojų pirštų galų

Pavargau

Labai pavargau

Snaudžiu čia ir dabar

Ir už sąmoningumo ribų

Palengva išplaukiančių

Kaip išplaukia horizontas mirguliuojančioje kaitroje

Miražuose jaučiuosi laisva

Juose galiu būti ne savimi

Arba nebūti

Nes vis tiek prabusiu

Kai šeštą valandą ryte nuskambės žadintuvas.