Kai medžiai kalba,
Aš tyliu, klausaus,
Matuoju šlamesį ir virpulį lajos,
Ar garsiai po žieve viršūnėn alma
Gyvenimo vėsaus
Srovė. Man reikia jos,
Tokios pačios - sraunios,
Kad mano gyslomis tekėtų,
Ramybę teiktų lyg zyzimas avily.
Ir prie manęs beveik nežemiškai naujos,
Sugėrus rasą, rūką, lietų,
Priglustų motina gamta. Aš jos glėby...
Kai medžiai kalba,
Aš tampu medžiu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą