Nebeatsimenu, kiek tu kalbėjai man,
Kol tavo pirštai debesis šukavo,
Kiek laiko sutalpinom kubilan
Prie ežero, prie jūros, ar prie klevo...
Užtai atsimenu, kad buvome jauni
Ir kad šventai šventai tavim tikėjau.
Gal tik todėl tu dar aukštai, sklendi,
O aš po žemę tyliai vaikštinėju.
Nors tiek sau noriu šiandien pasilikti -
Tikėjimą, esą ir aš kažką galiu,
Nes iki šiol vis stengiausi įtikti,
Nepuoselėti norų didelių.
O tu, tu - troškai visad ir svaigai
Nuo būsimų darbų, viršūnių, siekių.
Aš dar ilgai gailėsiuosi, ilgai, -
Už teisę nekovojau būti prieky.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą