Kosulys

gerklėje apsigyveno klounas

ir juokina mano gerklas

groja balso stygomis

kutena krūtinę

kūnas trūkčioja ir spjaudosi

skleisdamas keistus garsus

prunkštauja

nežinodamas kaip liautis

kol ima ašaroti akys

ne iš laimės

tada nurimstu

ir mėgaujuosiu ramybe

kol klounas miega

 

Aš vis einu

Aš vis einu,

net ir tada, kai miegu,

net ir tada, kai prie TV budžiu,

einu minčių koridoriais it sliekas;

jais vis šliaužiu, šliaužiu, šliaužiu.

Aš vis einu,

nes neiti nevalia.

Grandinę trūkčioja slinktis ant kaklo.

Ir jau tikiu - tokia žmogaus dalia.

O gal tik mano - kurčio irgi aklo?

Aš vis einu.

Kas būtų jei sustočiau?

Akis pakelčiau į turtingą klevo rūbą

ir apie nieką nieką negalvočiau,

tik būčiau. Lai kiti per dieną skuba.

 

Sekmadienio prokrastinacija

trinuosi po namus

iš kampo į kampą

ieškodama kuo užsiimti

kad tik nereikėtų daryti to kas būtina

vakare sėdžiu prie televizoriaus

ir jaučiu sąžinės dantis

smingančius man į papilvę

kad net susuka skrandį

bet aš stipresnė už tuos dantis

ir už spyrius į subinę

rytoj imsiuosi būtinybių

šiandien ilsiuosi 

Susitikimas

Susitikom, pabuvom, išgėrėm

gero vyno ir juoko gaivaus,

ant ilgų šilko siūlų suvėrėm

žodžių tūkstančius būdo taikaus.

Susitikom, pabuvom, išgėrėm

optimizmo vieni kitų

ir į naktį žvaigždėtą išėjom,

prisirinkę minčių šiltų.

 

Rytas

 

netrukdyki manęs

aš prabusti turiu

pataluose minkštuos

tarp sienų tylių

atsimerkus pabūti

sapno kraštą prigulus

ir labai po truputį

megzt gyvenimo siūlus

kol prabunda ir rytas

įsilipęs pro langus

letenėlėm paritęs

siūlų kamuolį brangų

 

Be taškų ir kablelių

Jausmai neturi taškų ir kablelių

 

Jie tik užgriūna ir spaudžia ar kelia.

 

O mes visokiais skyrybos ženklais

 

juos pažaboti norim... kažkaip...

 

Ketvirtadienio bausmė

jaučiu kaip skruostai

tarsi papai svyra

nes šypsena jėgos neteko

užtai galiu pakelti tostą

už gydančią ir gerą tylą

kuri galvoj staiga             

                                

                                     susmego

O, ketvirtadieni,

kodėl mane baudi?

 

Palinkėjimas spalio 24-ajai

linkiu sveikatos

būt sveikái gerai

išsineri tada iš savo odos

ir per pasaulį atvira varai

jauti kaip vėjai

keičia savo kryptį

kaip spyriai rėžias subinėn jauti

ir kaip skaudu nuo podiumo nulipti

bet aš linkiu sveikatos

atsispirsi juk

ir kilsi sau sveika į dangų

tik už šakų tam skrydy neužkliūk

ir sklęsk paskui ilgai

virš debesų pilkų

prie saulės spindulių prikibus

apvijus kūną tik svajų šilku

Stagnacija

sloga kaip milžiniškas skalbinių segtukas

užspaudė minčių latakus

neteka nei pirmyn nei atgal

liko tik išdžiūvusi vaga

gili ir tamsi

maldaujanti manęs spalvų

ir tėkmės

visko bus

tik ne šiandien

sakau

Gelda

mano dovana tau

nauja gelda

pačios išskobta

iš mudviejų užauginto medžio

atsimeni

kaip į jį trenkė žaibas

o tu sakei 

kaip gerai

kad pasodinome medį

o aš sakiau

kaip gerai

kad jį užauginome

dabar pasitarnaus kaip gelda

kurioje mazgosime vienas kitam kojas

nuvalydami pražilusiais plaukais

ir myluodami susiraukšlėjusiais pirštais

kaip dovaną vienas kitam

Augi...

Pijui

augi augi o aš kur lieku

tavo metamo šešėlio pakrašty

ramunes ir tulpes sodinu

laistau vasarą ir laistau žiemą

nenuvystančių žiedų sodrumą

neskinu grožiuos myliu kiekvieną

augi pats ir augini mane

iki pat dangaus baltų pukų

aš lieku gyventi per tave

Gimtadienio vakaras

valio valio valio

dainuoja lietus

krisdamas ant stogo

o paskui ant miegamojo palangės

kad plačiai atsimerkusi

palydėčiau kiekvieną gimtadienio minutę

anapus dvylikto dūžio 

Prisiminimų kvapai

 

saldu ant dūšios nuo tavo žodžių

violetavai kvepiančių alyvom

kuriuos aš rudenį užuodžiu

mėnuliui tarsi stabdžiams dylant

o tu man akį merki ir kvieti

ant juodo žirgo nugaros užsėsti

diena akimirkom iš praeities dosni

pažėrė imsiu noriu tiesti

ranką bet vėl ant mano mažutėlės dūšios

nusėda kvapas violetinis kaip slyva

šypsausi o aplinkui aukštos pušys

kitais kvapais iš atminties prabyla

Grandinė

užuodžiu pabaigos svaigulį

dar vienos pabaigos

kuri prasidėjo iš savo pirmtakės

pakeitė daugybę būsenų ir pavidalų

kol tapo palengvėjimą atnešančiu išsipildymu

kuris tuoj dovanos gyvybę naujos pabaigos pradžiai

 

Optimistė II

ji atsimerkia

didelės žalios akys kaip kokios lagūnos

apsemia mano kulkšnis

aš klimpstu o gal ir skęstu

bet man nusispjaut

nes pasaulis staiga pavirto į žaliuojančią oazę

Optimistė I

atsisuku į savo optimistę

ir pilnu vilties žvilgsniu skverbiuosi jai į veidą

kaip rasa susigeriu per odą

vis ragindama ją atsibusti ir pamatyti mane

likusią anapus optimizmo

Du žodžiai

 

Raudonis 

Yra

Tada

Atsiranda

Skylė

Vejasi

Akys

Kraštus

Apvestus

Raudonu

Adymo

Siūlu

Rašymas

 

tipu tapu tipu tapu

žodžių pakulnės kaukši

kol šie rikiuojasi eilėmis

baltame puslapio delne

jie ištvermingi nepavargsta

bėgioja aukštyn žemyn

pažymėtais pulkeliais

kol mano akyse 

ima mirguliuoti nuovargis

tipu tapu tipu tapu

girdžiu žodžius

keliaujančius per mano sapną

staiga jiems nustojo rūpėti

kokios spalvos ir materijos

juos saugantys delnai

 

Skola sau

jaučiuos skolinga sau

ir ta skola

barbena man į smilkinį kasdieną

aš durų neatidarau

tyla

minutei kartais valandėlei vienai

ir vėl tuk tuk tuk tuk

tarsi genys

beieškantis minčių kokonuos snaudžiančių

skola vis primena nenusisuk

pranyks

kitaip drugiai tinkluos juos gaudančių

tik nežinau kodėl

jaučiuos skolinga sau

ir vis stebiu kaip laikas bėga

skola į smilkinį barbena vėl

klausau

ji kalba žodžiais tirpstančiais it sniegas

 

Jei būčiau upė

 

jei būčiau upė

kaip gerai turėčiau

žemyn į jūrą

ištisai tekėčiau

taškyčiaus purslais

gelmėj apkabinus

turtus didžiausius

sielos rubinus

myluočiau vėją

o vėjas mane

juk ir esu upė

tai apie MANE

Patirties aruodai

Žvilgteliu į laikrodį - dar turiu laiko. Galiu pasėdėti ir pasiklausyti radijo kol gersiu kavą. Sėdžiu kokią minutę ir klausausi kažkokios dainos, kurią jau daugybę kartų girdėjau. Atpažįstu tik melodiją, nes žodžius kienienąkart klausantis užgožia minčių ūžesys. Ne, pagalvoju, šitaip juk nieko naujo nepatiriu. Reikia paskaityti. Pirmoji knyga, už kurios užkliūva žvilgsnis, Lauros Sintijos Černiauskaitės "Džiaugsmynas". Guli sau ant balto staliuko drauge su kitomis, vasarą parsivežtomis iš Lietuvos, svetainėje ir laukia, matyt, šios akimirkos. Pasiimu, perskaitau tris puslapius, o tada alpstu nuo žodžių gražumo, tvarkingumo bei įtaigumo. Ir aš taip noriu rašyti, pagalvoju. Tai rašyk, nuskamba Vaivos Rykštaitės balsas, girdėtas jos kurse "Kaip parašyti ir išleisti knygą". Visi balsai jau seniai manyje, tereikia jiems suteikti formą ir paversti materija. Žinau tai, bet vis dar bijau nepažabotų demonų, pririšusių mane prie lauko tvoros, skiriančios dabar nuo išsvajoto rytojaus. Reikia surasti tinkamus žodžius, pagavoju. Juk nieko kito ir neveikiu kasdien, tik ieškau. Ragauju kaip kūdikis, kišantis į burną kiekvieną daiktą, liečiu lūpomis, vedžioju liežuviu, kramtau kiekvieną žodį, kol šis pavirsta eilėraščio dalimi. Sudėlioju tada ir palieku interneto laukuose ganytis, kol smalsios akys prisijaukins mano žodžius, tą pačią akimirką virsiančius perskaičiusiojo ar perskaičiusiosios žodžiais. Tokia tad mano kasdienybė - semiuosi patirties iš aruodų tų, kurie turi daugiau drąsos patys patirti.

Ant kregždutės sparnų

skrendu ant kregždutės sparnų

rudens pažiūrėti

iš viršaus jis atrodo godesnis

tik savęs nenoriu matyti

nesiskiriančios nuo nukritusių lapų

saulės atokaitoje

***

 

lieknas mėnulis dar kybo

rytui ant kaklo 

mano šešėlis rymo

prie medžio aklo

einu jo ieškot tik deja

atskirti sunku

visi iki vieno žole

apaugę klaiku

visi iki vieno seniai

užmiršę save

pragyski maldauju karštai

tylia giesmele

parodyk man kelią į ten

prie mano šešėlio

dėl vienas kito gyvent

mums laumės lėmė

 

Kai tu pyksti

Kai tu pyksti, man pykti nesinori, 

tik tavo sunkų jausmą padalinti,

paversti paukščiais ir paleist į orą,

ištuštint pilną, TAU per pilną, širdį.

 

Plačiame pasaulyje

Įsijungiu pasaulį platų

ir nustėru nuo jo brutalumo.

Mano saulė - 60-ies vatų

atitolus nuo žemės juodumo,

nuo aštrių ašmenų ilgo pjautuvo,

surudijusios jo kriaunōs...

Ir vis tiek negaliu atsigauti. Jo

krypties suprast nevalios

anei mano širdis, anei protas...

Užsitraukiu užuolaidas. Viskas.

Ana ten, už lango, kuprotas

taškos seilėmis baziliskas

ir suluošina seseris, brolius.

Duoki kardą... Sesutės nėra...

Jos jau visos išėjo į tolius,

nusimetusios savo skaras,

nusikirpusios plaukus ilgùs,

nusitaikusios ginklais į priešą.

Dunksi mano krūtinėj. Kraupus

jausmas stebint kraujuojančius riešus... 

 

Šeštadienio jausmas

Susisupau į šeštadienio jausmą

šiltą, didelį ir turtingą.

Glosto jis, o dangus apsiblausęs

šnabžda pažadus. Bet aš tingiu

jų  klausytis - rudens pažadų,

šokoladiniu sluoksniu perteptų...

Aš save vakar dieną randu,

mano lūpos šypsosi. Na, o tu

ant suoliuko prisėdęs tyli.

Gilėm mėtosi ąžuolo šakos.

Ir tyla tavo ta nebyli

man šeštadienio jausmą išsako.

Penktadieniui

tu atėjai toks lauktas ir svajotas

su saule bundančia už dar juodų stogų

tu atplaukei tarytum džiaugsmo luotas

šaltoj srovėj be irklų inkarų

bet toks užtikrintas kad viskas bus gerai

kad subyrės į skreitą žvaigždės baltos

jog aš sakau be galo atvirai

man visos durys būt plačiai atvertos

Tik šią akimirką

knapsau tramvajuje vos benulaikydama galvą

rytas sunkia savo letena tapšnoja man per viršugalvį

na, pabudai? klausia pats nusižiovaudamas 

ir apžiodamas mano pasaulį

staiga nusidažiusį juodai

atsimerkiu tunelyje

išpuolu bėgančiais laiptais į šviesą

prasiveržiu pro cigarečių dūmų užuolaidas

ir žiūrėdama į priešais nosį atsivėrusius Reino vandenis suprantu

kad esu laisva

tik šią akimirką

 

Užmirštas jausmas

Užmiršau jausmo šilką ant kūno,   

kurs su vakaro saule sudūla

ir nusėda oranžinėm dulkėm,

išbyrėjęs pro debesis smulkiai.

Jausmas šitas toks lėtas kaip vaškas,

kaip danguj vos įmatomas taškas -

dieną aklas, nakty akilus,

milijardais dienų iki į mūs

atkeliavęs... Ir vėl išsisklaidęs...

Užsimiršęs, laukais pasileidęs...

Tik many vis dar spurda šilkinis

jausmo šito tylaus atminimas.

 

Slogių minčių prieglauda

Į ryto vėsą įsmunku tarsi vagis.

Sparčiu žingsniu prasiiriu pro prieblandą, -

dairausi skubriai, ar nepamatys

manęs kiti tokie kaip aš. Pro prieglaudą

prasliūkinu ausis užkimšus pirštais,

kad negirdėčiau aimanuojančių slogučių.

Joje gyvena mano mintys tirštos...

Kur ir kokia be jos šiandieną būčiau?

Grįžtu trumpam. Paklibinu duris.

Spyna tvirtai apžiojus skląstį tarška.

"Gerai, kad baigės juodbruvė naktis,"

galvoju, klimpdama į ryto vašką...

Laikas stiklainyje

 

visas mano laikas

uždarytas stiklainyje kad nepaspruktų

tu juokiesi esą nieko jame nėra

o aš žinau geriau

sėdžiu pakėlusi kojas

ir klausausi tylos spengimo

niekur neskubu niekam nieko neskolinga

mano laikas saugus

eik sakai užsiimk prasmingais dalykais

bet man nėra nieko prasmingesnio

už stiklainio saugojimą

juk jame visas mano laikas

Ištikimybė žodžiams

esu ištikima žodžiams

rytą gimstantiems ant mieguistos minties

vakare užmiegantiems dar sapnui nepalietus sąmonės

savo žodžiams

kurių nesigailiu ir nesidroviu

tiesiems ir vingiuotiems tarsi drakonų uodegos

dėvintiems filosofų ir juokdarių kepures

skubantiems ir lėtiems

susikaupusiems ir išbyrantiems lyg pro kiaurą kišenę

visiems iki vieno

savo gyvenimo žodžiams