Aš vis einu

Aš vis einu,

net ir tada, kai miegu,

net ir tada, kai prie TV budžiu,

einu minčių koridoriais it sliekas;

jais vis šliaužiu, šliaužiu, šliaužiu.

Aš vis einu,

nes neiti nevalia.

Grandinę trūkčioja slinktis ant kaklo.

Ir jau tikiu - tokia žmogaus dalia.

O gal tik mano - kurčio irgi aklo?

Aš vis einu.

Kas būtų jei sustočiau?

Akis pakelčiau į turtingą klevo rūbą

ir apie nieką nieką negalvočiau,

tik būčiau. Lai kiti per dieną skuba.