Patirties aruodai

Žvilgteliu į laikrodį - dar turiu laiko. Galiu pasėdėti ir pasiklausyti radijo kol gersiu kavą. Sėdžiu kokią minutę ir klausausi kažkokios dainos, kurią jau daugybę kartų girdėjau. Atpažįstu tik melodiją, nes žodžius kienienąkart klausantis užgožia minčių ūžesys. Ne, pagalvoju, šitaip juk nieko naujo nepatiriu. Reikia paskaityti. Pirmoji knyga, už kurios užkliūva žvilgsnis, Lauros Sintijos Černiauskaitės "Džiaugsmynas". Guli sau ant balto staliuko drauge su kitomis, vasarą parsivežtomis iš Lietuvos, svetainėje ir laukia, matyt, šios akimirkos. Pasiimu, perskaitau tris puslapius, o tada alpstu nuo žodžių gražumo, tvarkingumo bei įtaigumo. Ir aš taip noriu rašyti, pagalvoju. Tai rašyk, nuskamba Vaivos Rykštaitės balsas, girdėtas jos kurse "Kaip parašyti ir išleisti knygą". Visi balsai jau seniai manyje, tereikia jiems suteikti formą ir paversti materija. Žinau tai, bet vis dar bijau nepažabotų demonų, pririšusių mane prie lauko tvoros, skiriančios dabar nuo išsvajoto rytojaus. Reikia surasti tinkamus žodžius, pagavoju. Juk nieko kito ir neveikiu kasdien, tik ieškau. Ragauju kaip kūdikis, kišantis į burną kiekvieną daiktą, liečiu lūpomis, vedžioju liežuviu, kramtau kiekvieną žodį, kol šis pavirsta eilėraščio dalimi. Sudėlioju tada ir palieku interneto laukuose ganytis, kol smalsios akys prisijaukins mano žodžius, tą pačią akimirką virsiančius perskaičiusiojo ar perskaičiusiosios žodžiais. Tokia tad mano kasdienybė - semiuosi patirties iš aruodų tų, kurie turi daugiau drąsos patys patirti.