Melas

 

neskanu burnoje

kalbu 

ir jaučiu

mano žodžiai dvokia

juos tampausi ant savo pečių

nuo tada

nei šokia nei anokia

dienos tyli

o naktys kalba

prakaituotais paveikslų stiklais

išsižioju nepasimokius

neskanu burnoje

tikrai

Mano mielas ir jaunas pavasari

Žydi oras ir tviska saulėj

ančių plunksnos upelio krante -

atvira širdimi į pasaulį

išėjau, kad sutikčiau tave,

mano mielas ir jaunas pavasari,

išdykaująs žaliuos laukuos

ir atkišęs nubalusius plaukus

saulės rankoms - lai iššukuos

juos nuo bičių, kamanių, drugių

ir suriš - vasarėlę - į pėdus.

Žydi oras. Širdis sykiu

traukia saldų kvapą nustėrus, -

ji nežino, kodėl taip alsu

tarp kaštonų žiedų saulėtų.

Aš dainuoju kregždučių balsu,

nes tavęs negaliu nemylėti.

Įaugusi

surikiavau batus prie durų

stovi dabar visi poromis vorele

laukia savo eilės prisiglausti prie pėdų

ir apsikabinti čiurnas

kai tik ištrauksiu įaugusias į gindis kojas

apsiausiu batus 

ir išeisiu į pavasarį

Save susitikus

Sutikau save ir neatpažinau,-

man drebėjo rankos, kaito veidas

ir pulsavo viduje, jutau,

žemės branduolys. Styrojo laidas

tarsi antena širdin įsmigęs,

atitrūkęs nuo iškelto satelito...

Aš spoksojau sau į veidą kiek sutrikus,

nesuprasdama, kas, po galais, nutiko

ir kada tapau sau svetima? -

iš šešėlio savo kūnu virtusi.

Mano kiemas kvepia Panama, -

mes abi nuo kvapo to apgritusios

tyrinėjame viena kitos akių spalvas

ir nejuntame, kaip vakaras prabunda.

Gūžteliu pečiais staiga. Tai kas, -

būsim dvi: Novà ir Kunigunda.

Saulės akyje

Saulės akis viską mato:

boluoja lėktuvų takai

ir sprogsta tarytum granatos

žiedais apsipylę laukai.

Šešėliuose slepiasi rytas

vėsus dar ir užsimiegojęs...

Bet jau, žiūrėk, jam parkritęs

saulės katinas laižo kojas.

Kvepia alyvų kekės,

deimantais tviska, - koketės! -

tarsi brangiausios segės,

kurias saulės pirštai lietė

ir ilgesingai glostė...

Lyg veidą, pavasari, tavo.

Dar vieną dieną išlošti

kaip? Obelaitės pabalo,

subėgusios pernai į ratą -

laiką rymodamos lydi.

Saulės akis viską mato

ir tyliai kiekvieną myli.

Nuojauta

Žalias žalias kaip jaunas pavasaris

mano ryte, prašau pasakyk,

ką atneš prisirpęs per dieną

mano vakaras, ir išsyk

susikrausiu lagaminus

į rytojų - vėl žalią žalią...

Nes kitaip, žinau jau, nebus, -

sutikau sapne savo dalią.

Ji tylėjo. O kam bekalbėt,

kai krūtinė krūtinę prispaudžia...

Tu mane vakaran palydėk

ir išeik net jei paširdžius maudžia,

net jei kojos švininės, galva,

rodos, sprogs nuo ašarų tūrio.

Jeigu liksi, aš virsiu šalna

ant pražydusio žemės kūno...

Tramvajuje

ragauju kvapus tramvajuje

raukau nosį ir vaipausi

pasislėpusi savo viduje

po netvarkingai sumestomis mintimis

it senų laikraščių krūvomis

ieškau akimis nemalonių kvapų šaltinių

nesigėdijančių erdvės

karingai nusiteikusių nekvapų atžvilgiu -

jie neskaičiuoja aukų

pasiraususi savyje

surandu seniai užmestą mintį -

aukomis būti apsisprendžiama -

ir grįžtu į čia ir dabar

Apsigaunu

 

vienas mirksnis

ir aš jau pirmadienyje

pasislėpusi po skėčio juoduma

viliuosi apgausianti laiką

bet apsigaunu... pati

Susitikimo nuotaika

skambu it šampano taurė

atsimušusi į kitą taurę

ir jaučiuos kaip niekada gyva

į kitus ir netgi į save

atsimušusi aidu juokiuosi tinkabelės varpelių juoku

prasiskverbiančiu per odą į gyvenimą

vis dar tikinčiu vaikystės stebuklu

Motyvacija

 

įsikimbu į šaką

siūbuojančią man virš galvos 

ir kybau tarsi lapas

rudens neišsigandęs

nei saulė akyse

nei skaudūs lietaus kirčiai

nei nuo žiedadulkių pageltęs vėjas

nenukabins manęs

drėgnais nuo prakaito delnais

prikibusi prie skausmo

prie ašarom suvilgytos žievės

griežiu dantim

ir nesiliauju būti šiandien 

stipresnė negu vakar

ir turtingesnė negu 

kada nors buvau

Į pavasarį išeinu

Į pavasarį išeinu

pro gležnais vyšnaičių žiedais

apkaišytus vilties vartus,

pro kuriuos Velykų šviesa

švelniai plaukia į būtį,

į tylą ir į triukšmą -

kiekvieną akimirką,

tarsi nuosėdą arbatinyje

nusileidusią į mane

ir užpildžiusią manąjį Aš.

Kaltė

 

tu užgulei mane kaip Kernavės piliakalnis -

nešiojuosi dabar tave galvoj

ir dar kažkur krūtinėje jaučiu

sunkybės naštą, bet ne ant pečių.

girdžiu žingsnius. laipteliais lipa kojos -

po padais batų tu plėties ir augi

smarkiau mane savim užguldama.

vos begaliu kvėpuot... panorama

užlipusiems iki tavos viršūnės

atsiveria it lobis, pēni sielą...

tik tiems, diena po tavimi palaidota kurių,

drėgmė iš lėto sunkias iš akių

ir virpa lūpos, besistengiančios prabilti,

kad žodžiais it automobiliniais keltuvais

tave į viršų kilsteltų. išsenka jėgos.

tu vis dar it piliakalnis prislėgus...

Dangiškas džiaugsmas

Džiaugiuosi dangišku džiaugsmu -

Jis ant manęs iš lėto lyja -

Ir mano siela kaip lelija

Išsikleidžia spalva akių.

Pasaulis mėlynas! Stebiuosi,

Šypsodamasi į visus

Apsiavusius šiltai, basus.

Ir jau savęs tokios... ilgiuosi.

Laikas

Tarsi dūmas užpūtus žvakę

tiesiai tiesiai į viršų pakyla,

o paskui išsisklaido, ištirpsta 

ir susigeria godžiai į tylą.

Toj tyloj pragysta balsu

iš nakties prisikėlusio paukščio...

Aš klausausi keistų garsų

ir svaigstu nuo stebėtino aukščio

tiek gaidų, tiek mano dangaus -

kilčiau, jeigu sparnus turėčiau.

Tik kodėl taip greitai žmogaus

rytą vakaro pirštai paliečia?

Meilės paguoda

Sakei, surasi, kad ir kur bebūčiau,

kad ir kokia kalba šnekėtų lūpos,

net riedant nuokalne ant raudonų rogučių

ar pamaldžiai bažnyčioj klūpant

surasi. Tu žadėjai drėkstant skruostams

ir iš po kojų žemei, rodos, slystant...

Nes ateini visų širdžių paguosti,

kurios laike kas kartą pasiklysta.

Šeštadienis

praėjo

nė

neatsisukęs

sugrįš

po 

savaitės

ir

vėl

praeis

akimis 

kito

žiūrėdamas

į

mano

šiandieną

Sapnų mergaitė

 

Dangaus geltonis spindi it rasa

ankstyvą rytą, spindulių bučiuojama,

o aš, išdykėlė, be palto ir basa

po nuogą dangų laigau. Šitaip man

atsiveria visi pasauliai iki vieno:

ir apačioj, ir viršuje ir, apskritai,

net tie, apie kuriuos težino sielos,

dvaselės, mokslininkai ir maži vaikai...

Keliauju traleliuodama, semiuosi

gyvenimo seniausių paslapčių.

Grįžtu namo ir vėl dangum džiaugiuosi,

pražydusiu nuo saulės bučinių.

Rūpestis

Noriu džiaugtis paukštelių balsais,

virš galvos linksmai traleliuojančiais,

palaimingai lapijoj linguojančiais.

Tačiau - negaliu.

Lindi kirminas manyje,

ilgas ilgas kaip Nemuno juosta,

kirba, raitosi - jam nepabosta.

Pasiilgau gėlių

gležno rūbo, spalvom alsuojančio

ir medum prisirpusio, kvapo.

Grožis jų kažin kur prašapo

tankumyne žolių.

Ir vis tiek noriu džiaugtis balsais

ievų žvakėm mojuojančio ryto.

Kirminėlį sūpuoju, kad kito

nepagaučiau. Ir vėl myliu.

Sutapimas

Pasiskundžiau vakar kolegai,

kad saulė akina,

ir šioji įsižeidė.

Lekiu dabar per lietų

burbėjimu dėl niekų išgrįstu keliu

ir netikiu savo akimis -

sutapimas?

Ilgesys

 

Jeigu ilgesį tektų matuoti,

Tai manasis būtų be galo.

Apsivijęs kaklą ir kojas,

Apsiraizgęs kėdę ir stalą

Smelkia būtį šią ir aną,

Tą, kurioj visos mamos miega

Ir kurioj aš pati kada nors

Basomis įsispirsiu į sniegą.

Tik kodėl taip ilgu - nežinau.

Gal gandrai, sugrįžę į lizdą,

Ant pavargusių savo sparnų

Savo ilgesį parnešė? Blizga

Jis dabar tarsi šukė stiklo

Saulės spindulio ugnyje...

Ar tai jis atsispindi taip skaudžiai

Tarsi veidrody - manyje?

 

Pošventinė hiperbolizacija

ritinėjuosi ant sofos kaip velykinis margutis -

geros buvo šventės

dabar vengiu veidrodžių arba įsivaizduoju esanti kreivų veidrodžių karalystėje

apgaudinėdama save

ir bijodama tiesos

užsiraitojusios ant kelnių juosmens putliomis lašinių ringėmis

Cak

cak ir prapuolė

po abromis kadabromis

savaitgalis su visomis Velykomis

margučių lukštais išgrindęs kelią pavasariui

narcizų žiedais ir "kačiukais" šalikeles nuklojęs

kad būtų minkščiau sėdėti stebintiems minčių eismą

ir neskubantiems paskui jas

nes čia ir dabar yra laikas būti

Užsibarikadavusi

suraukiu kaktą

šioji it įgavusi gyvybę suformuoja dvi gilias raukšles tarp antakių

žandikaulis sustingsta

dantys susirakina vieni į kitus 

veido raumenys sukietėja lyg kokie bicepsai

pečiai pakyla prie ausų

kupra išryškėja

transformuojuosi į keistą žmogystą

kurios išsigąsčiau naktį sutikusi

įtemptais raumenimis užbarikaduoju duris

ir keikiu visus aplinkui

stypčiodama vietoje ir grąžydama rankas

nes negaliu išeiti iš savęs

kad surasčiau išeitį

Būties prasmė

 

Ateiname,

kad paliktume pėdsakus,

gilius ir ilgus

kaip Sognės* fjordas.

Skėsčiojam rankomis ir gūžčiojam pečiais,

ilgai nesuprasdami savo būties prasmės.

Kol vieną dieną žybteli išminties kibirkštis

pulsuojančiose iš nevilties smegenyse -

kad paliktume pėdsakus,

ateiname.

 *Ilgiausias ir giliausias fjordas Norvegijoje 

Nekerštauk

Nekerštauk.

Atiduosi save

taip, kaip vėjas išsidalina

medžiams, žolei ir tavo plaukams.

Mintimis dar banga nuvilnija...

O tada - išnyksti. Po tavęs -

tik išvirtę ant kelio kamienai,

nudrąskyti stogai;

na, tai kas

lieka Žemei ir tavo Tėvynei?

Žydru dangum pavasaris pražydo...

Žydru dangum pavasaris pražydo,

o debesys į kriaušes nusileido.

Jose su bitėm žvilgsnis pasiklydo,

ištirpo bruožai tavo gražaus veido...

Ir liko tik saulėtekio geltonis

skaistus, pro žiedlapius sau kelią prasikandęs.

Toj vietoj, kur gyvenimo gėluonis

įdūrė, tik mažutis liko randas.

Žydru dangum pavasaris pražydo,

o debesys į kriaušes nusileido.

Diena gaidžių balsais šiandien pragydo

ir už aklumą piktą mums atleido.

Odė naivumui

Nesijuok iš mano naivumo, -

jis ne šiaip sau būtį užpildo.

Tykiai kapsi dienos, kur buvo,

tos, kur bus dar, man širdį šildo.

Ir jei rūkas saulę apglėbęs

tarsi putino uogą supa,

aš tikiu, kad išdykėlis vėjas

išvaduos pabučiavimu lūpų.

O tada - vėl šypsosis diena

man atsukusi savo veidą.

Tu juokies... Tai tada aš viena

šoksiu sau ant įraudusio laido.

 

Puiki išeitis

Būtų gera užsisegti užtrauktuką

ir užmigti savo muilo burbule:

jokio triukšmo, nieko, kas vis bruka

savo šlamštą nuolat į mane.

Nieko, kas kalbėti nesibodi,

nieko, kas nevargina tyla...

Sapno dulknsoje atsiriboti -

štai kur išeitis puiki yra!

Sapnas

tu

sapnuose esi

kiekvieną mielą naktį

susirangai prie šono ir tyli

paskui atsitiesi žiūrėdamas į saulę

ir prapliumpi juoku

ir aš juokiuosi

pravirksta mėlynai laimingos akys

sukibę rankos glostos glamonėjas

o lūpos prakalba

gal susitikim

nieko neplanavę

viens kito susitikti nesiruošę

sau eidami šešėly snaudžiančiu keliu

į saulę tu o aš į naktį

tu pažiūrėsi į mane 

kaip filmuose įsimylėję žiūri 

ore skrajos svajonės tartum margos bitės

nuspalvindamos visa mėlynai

apgirsiu nuo tos mėlynos vaiskumo

ir negalėsiu prakalbėt

o tu tik šyptelsi ir nukeliausi

žiedadulkės nuo žingsnių kils ir sūkuriuos 

it pažadas kad niekada daugiau nesusitiksim

sekundės skubinsis pavyti viena kitą

tik aš stovėsiu vietoje

liūdnai nuseksiu akimis tave

apšviestą saulės vakaro kaip sapną

Drama

Kada prasilenkėm?

Nei tu, nei aš - nepastebėjom,

pro šalį lyg pro svetimą praėjom

ir muilo burbulais pavirtom...

O gal - pernykščio šieno stirtom,

nereikalingom niekam -

net ir mums patiems. Graudu.

Kviečiu tave nežinomu vardu;

nebeprisimenu raidžių... Su mėnuliu išdilo

ir išsibarstė ana ten, už šilo.

Iš ten ir rūkas mėlynas,

akis uždengęs šydu gedulo.

Atgimsiu vėlei žiedu sedulos,

mojuodama linksmuoliui vėjui.

Tai jo žodžius kadais girdėjau...

O gal tai tavo žodžiai buvo?

Taip svaigiai supa... Linguoju laiminga.

Kol žiedlapiai pabyra. Sninga!

Ir raidės iš minčių subėga

į tavo vardą ant mano sniego.

Kur tu dabar? Kuo beesi?

Ar besurasime viens kitą?

Matau - tu pareini. Į rytą

tiesi rankas, paglostai pliką sedulą,

išsineri iš savo rūbo gedulo

ir stovi nuogas ant baltos žolės,

akis įsmeigęs į mane. Ak, pažinai!

Ištarki vardą mano tik ir amžinai

siūbuosim vėjyje drauge, viens šalia kito.

Bet tu tyli sunkia tyla granito...

Magnolijų ametistas

Magnolijų žiedlapiai krinta

ir krinta - net skauda žiūrėti.

Lietaus lašų nukankinta

liaujuosi juos stebėti.

Kelias po kojom slenka,

nesibaigia - tįsta ir tįsta...

Nešuos namo nors ir menką,

bet vis dėlto - ametistą.