Drama

Kada prasilenkėm?

Nei tu, nei aš - nepastebėjom,

pro šalį lyg pro svetimą praėjom

ir muilo burbulais pavirtom...

O gal - pernykščio šieno stirtom,

nereikalingom niekam -

net ir mums patiems. Graudu.

Kviečiu tave nežinomu vardu;

nebeprisimenu raidžių... Su mėnuliu išdilo

ir išsibarstė ana ten, už šilo.

Iš ten ir rūkas mėlynas,

akis uždengęs šydu gedulo.

Atgimsiu vėlei žiedu sedulos,

mojuodama linksmuoliui vėjui.

Tai jo žodžius kadais girdėjau...

O gal tai tavo žodžiai buvo?

Taip svaigiai supa... Linguoju laiminga.

Kol žiedlapiai pabyra. Sninga!

Ir raidės iš minčių subėga

į tavo vardą ant mano sniego.

Kur tu dabar? Kuo beesi?

Ar besurasime viens kitą?

Matau - tu pareini. Į rytą

tiesi rankas, paglostai pliką sedulą,

išsineri iš savo rūbo gedulo

ir stovi nuogas ant baltos žolės,

akis įsmeigęs į mane. Ak, pažinai!

Ištarki vardą mano tik ir amžinai

siūbuosim vėjyje drauge, viens šalia kito.

Bet tu tyli sunkia tyla granito...