Ilgesys

 

Jeigu ilgesį tektų matuoti,

Tai manasis būtų be galo.

Apsivijęs kaklą ir kojas,

Apsiraizgęs kėdę ir stalą

Smelkia būtį šią ir aną,

Tą, kurioj visos mamos miega

Ir kurioj aš pati kada nors

Basomis įsispirsiu į sniegą.

Tik kodėl taip ilgu - nežinau.

Gal gandrai, sugrįžę į lizdą,

Ant pavargusių savo sparnų

Savo ilgesį parnešė? Blizga

Jis dabar tarsi šukė stiklo

Saulės spindulio ugnyje...

Ar tai jis atsispindi taip skaudžiai

Tarsi veidrody - manyje?