Odė naivumui

Nesijuok iš mano naivumo, -

jis ne šiaip sau būtį užpildo.

Tykiai kapsi dienos, kur buvo,

tos, kur bus dar, man širdį šildo.

Ir jei rūkas saulę apglėbęs

tarsi putino uogą supa,

aš tikiu, kad išdykėlis vėjas

išvaduos pabučiavimu lūpų.

O tada - vėl šypsosis diena

man atsukusi savo veidą.

Tu juokies... Tai tada aš viena

šoksiu sau ant įraudusio laido.