Išsiblaškiusioji

 

Plaikstosi sijonas aplink kojas

mutavusios neužmirštuolės žiedo dydžio,

kol laukiu traukinio atokaitoj sustojus,

skaičiuodama ant veido saulės dryžius.

Kol čiulba mintys galvoje tarsi balandį,

kol zuja išilgai, skersai, ratu...

Tu, nelabasai, godžiai atsikandi

manosios sielos. Bet... man nesvarbu...

Gyvenimas ant scenos

 

Su sparnais pamojuoju nuovargiui -

šis man šypsnį nuoširdų atsiunčia;

krintam mudu į lovą, prapuolam

sapno juodyje užrakinti...

Bet tiktai iki ryto drovaus,

prasimerkusio nuo saulės bučinio.

Suplasnoju sparnais - štai kaip būna,

kai ant scenos Gyvenimas užlipa.

 

Įsidėjus į kišenę drovumą

 

įsidėjau į kišenę drovumą

paplekšnoju 

tegul sau miega

aš ilgais tarsi gervė žingsniais

nuklampoju per pelkę 

nelieka

anei pėdsakų nei ženklų

tik didžiulis it saulė jausmas

iki pat esaties gilumų

nusidriekęs 

pulsuojąs it skausmas

bet it aura saugąs nuo tamsos

koks gražus ir geras 

koks mielas

koks apglėbiantis 

per kišenę plekšnoju dėkinga

kad drovumas tenai

vienui vienas

Sprogsiu

 

sprogsiu

it balionas oro

pasipils spalvotos skiautės

ir iš apvalaus ir storo

liks tik sutrupėjęs kiautas

Užsimiršau

užsimiršau

į tulpės žalią pumpurą

įspraudžiau visa

kuo tikėti pajėgiau

ir laukiu

kad galėčiau prisiminti

jai sunkų žiedą saulei pakeliant

kai kvepia spalvos

čiulba valandos ir lyja

iš lėto glamonėjanti dulksna

kur kas lengviau

iš naujo prisiminti

kodėl anądien 

aš užsimiršau

Stabtelėjus

 

Stabteliu pusiaukelėj

ir klausiu 

savęs, sukaitusios nuo klausimo sunkumo,

ar mano šitaip nugyventa,

ar tik sapnuota

naktį baltą.

Jau visa, rodos, taip seniai nutikę

ir lyg ne man...

Gal iš tikrųjų sapnas?

Atklydęs iš kadaise buvusios manęs,

it dežavu, nušvietęs esatį,

paskatinęs dar kartą atsigręžti,

bet ne mane...

Tave!

Suradusį kažką pažįstamo

ar judesy, ar žvilgsny pasimetusiam

tarp skubančių žmonių, -

nei vieno veido nepažįstu...

Tik... Kas gi tai?

Bangelėmis išplaukę ant kaktos

plaukai ir Baltijos pilkumo akys

sustingo tėkmėje minios,

o lūpos klausia:

- Kur gi tu buvai?

Skubėjau. Vis skubėjau pro tave.

Kaip skuba vėjas, talžantis lietaus botagais.

Akla, kurti, pavargus, svetima,

užmiršusi, kaip kvepia saulė,

kaip glosto jos šviesa atsuktą skruostą...

Visai kaip tavo pasiilgę pirštai

man stabtelėjus... prisiminti.

Riba

Įmerksiu kojas į žydrą dangų, -

srovens tarpupirščiais spalva.

Dangaus dugne - žuvelės lando,

žuvelių pilvuose - tyla

blizgučiais tviska, pirštus kutena -

tuojau prapulsiu Dievo aky.

Klausausi galvą pakreipus. Stena

it svirtis šulinio naktis.

Ištraukiu kojas. Baržos dar plaukia.

Suspindo saulės languos. Delčia.

Stypsau ant kranto. Delsiu. Dar laukiu,

kol nuvarvės dangus į... čia.

Gyvenimo būdas

Šlubuoju kartais,

bet vis tiek einu,

prisirenku visókių įdomių dalykų

it mažas vaikas,

kurs - žavu, žavu!  -

paimti šakalio truputį atsiliko.

Velkuos paskui

aplipusi, sunki,

sunkesnė net už žemę rodos.

O viduje

drugių pulkai margi

sparnais vėdina mano rojaus sodus.

 

Krūtys

skaičiau eilėraštį

kalbėjosi dvi krūtys*

gerai kad kalbasi

gerai kad dar drauge

gerai kad tas

kuris užrašė pokalbį

išmokęs postringaut

krūtų kalba

o jei tylėtų

už drabužių sienos

vienatvėje ir liūdesio rūke

net nežinotų

kad kita išėjo

pasiaukojusi

už seserį

už ją

matai kaip būtų

prataria viena

ir veidrodyje rūbų spintos liula

lai iškalbi bus mudviejų tyla

lai rankos glosto mus tarytum kūnus

smagu girdėt tave

atsiliepia kita

ir sesės vyzdyje save įžiūri

*Juliaus Kelerto eilėraštis "pokalbis veidrody"

Nesibaigia diena

 

nesìbaigia diena

vos vakarui nublankus

jos nuotrupų gana

balse raibosios slankos

ir laumžirgio sparnuos

kedenančiuos žiedadulkėm

raudonom vakaruos

aplipusius

kol palekia

tol nesibaigs diena

įstrigusios jos šukės

tarp jų balta viena

suknelė tarsi plukės

veržlumas it srovės

jaunučio šaltinėlio

jis liesis ir tekės

kol mes pavirsim 

smėliu

Vakaro pasaka

 

Papasakok man,

kaip kalbėjo Zaratustra?

Savo žemu balsu 

įgarsink žodžius,

vienijančius - neskiriančius.

Būk mano Šihrezada,

pasakojanti apie tūkstantį ir vieną išminčių,

kad užmigusi tikėčiau

nesibaigiančia nirvana.

Mano lietus

į mane vis į mane

subėga lietus nuo stogų

džiūstu tada balkone

ir saulės pasiilgstu

o tada tu grįžti į namus

ir iškleidęs skėtį šypsais

vis dar lyja virš mūsų lietus

bet jau šnabžda kitais balsais

Pavasaris balkone

Išsiskleidė geltonos

ir baltos galvos -

linguoja jaunystėje...

Internetinė erdvė

Internetinė erdvė - neužmarši -

ji prisimena mažiausias tavo nuodėmes,

jos dvasia - kovinė ir arši -

kaip ir tų, kurių tau svarbios nuomonės.

Kaip ir tų, kurie erdvė YRA,

šiandien švytinti, juoda juoda rytoj.

Ji plati it siela, atvira

ir praryjanti akimirksniu, greit, tuoj.

Kirminas

traukiu iš savęs

ilgą ilgą kirminą

žymintį mano netobulumą

skylių kiekiu

jei savo išvirkščią pusę

atsukčiau į saulę

atrodyčiau it rėtis

nebeatsijojantys grudų nuo pelų

užtai traukiu iš savęs

ilgą ilgą kirminą

kad galėčiau užlopyti 

bent skyles širdyje

Laukiu pavasario

Laukiu pavasario,

kad galėčiau išsprogti,

gaivalingos gyvybės pilna,

netelpanti savo kailyje

kaip pumpuras vyšnios žiedo.

Girdžiu, kaip braška mano žiemos skranda,

irsta siūlės,

neatlaikydamos vilties sultingumo.

Laša šioji sulos pavidalu

į visa mylinčią žemę,

kartu su manimi

pavasario laukiančią...

Sifizo akmuo

 

Nepakelsiu Sifizo akmens;

aš - žmogus, o ne Dievo dukra.

Nors pasąmonėj ragas skardens,

ragins būt atkaklia ir stipria,

būsiu tik savimi,

o gal - "net"?

Karūnos

 

Susipynė kojos lipant iš lovos, -

dabar nebežinau, kuri buvo pirmesnė.

Visos gyvenimo doktrinos nebeteko prasmės,

nes tas, kas yra kairėje, negali staiga atsidurti dešinėje ir atvirkščiai!

Glostau gumbą tarpuakyje -

štai tokiomis karūnomis puošiasi nuolankieji.

Tikėjimas

Iš ten, iš kur tik žodžiai grįžta,

girdžiu balsus -

nors jų seniai nėra,

lyg žvaigždės, šviesą savo siunčiančios,

nors ji - tik praeities žara.

O šnabždesiai vis tiek atplaukia

balta puta -

baltesnė tik mirtis.

Susigeria į pamario smėlynus

ir tvinkčioja: tai jis!

Tai jis! Sugrįžęs iš anapus,

iš ten, iš kur tik žodžiai grįžta...

Jaučiu jo angelų lytėjimus

ir šiltą šiltą žvaigždžių lietų,

suvilgantį mano tikėjimą.

Gimtinės kalba

Susikalbu, sakau, tikrai susikalbu

visom kalbom, kol jos lietuviškai skamba,

čiūčia liūlia kol girdi širdis,

o galva - plunksninę pagalvę...

Suprantu, sakau, suprantu

aš ir paukščių giesmių vingrybes,

kol jie kilę iš mano kraštų,

užauginti delnuos gimtinės.

Jei paklausi, ar ji toli, 

toji mano gimtinė, jos lankos,

pasakysiu - manoj širdy

švyti vis dar nei kiek nenublankus.

Susitikim

Susitikim ant saulėlydžio sparno

tarsi fenikso plunksnos raudono,

kad išvengtume juodo varno,

pasivertusio ant kairio šono

ir žvitrių jo akių visąreginčių:

tiek mus du, tiek galaktikų rūką...

Suitikim ant raudoniu seginčio

tarsi feniksas saulėlydžio sparno.

 

Mažutė mano būtis

mažutė mano būtis

bėgimu vainikuota

rūpesčiu karūnuota

ji spindi pro rūką

bet jo neišsklaido

ir išeiti nemoka

užtai laukia

kol saulė pakils

ir rūką susirinks

kad mažutė mano būtis

galėtų augti

Kovo veidas

 

Ne vyšnių balti žiedai,

ne putlūs zefyrai ar cukrus

išbiro ant žemės antai...

Nudžiugo sūnūs ir dukros

ir puolė lipdyti senius,

kvatodami - juokas kaip stiklas

uždarė darbštuolius genius,

varnėnus, vieversius. Tikras

atsidengė kovo veidas,

niūrus, papilkėjęs ir šaltas...

Ir vėl ant peties nusileido

ašaros rytmečio baltos.

 

Laisvės pranašai

Šokinėja lietaus lašais

sidabriniai paukščių balseliai,

tilindžiuoja it pranašai,

tarsi smulkūs bažnyčios varpeliai.

Ir nors šalta, drėgna, nyku,

nors po skėčiais akys paslėptos,

aš visa širdimi tikiu -

laukia platumos neaprėptos,

laukia tviskantys, kvapnūs žiedai,

saldžios uogos, sultingi vaisiai...

Tai ne pasakos ar pramanai!

Išsiskleis su pavasariu laisvė.

Padalintas dangus

Po debesimi - aš,

virš debesų - tu;

dalinamės,

vadinasi,

dangų.

Prasmė yra

neturiu kur padėti savęs

lyg kas nors būtų vietą užėmęs

rodos kūnas tuoj ims ir nuskęs

nusitraukdamas gýlin ir sielą

bet padėti juk reikia kur nors

visa Žemėje prasmę turi

net jei vėjy balsai nutols

akys Dievo mane prižiūri

Sūnui 13

Jos kaip snaigės pavasario rytą -

dienos tavo - ištirpsta, prašãpa*...

Krenta, krenta ir, štai, prikrito

ant šviežiai išmindžioto tako

susivėlusių ir naujų. Tačiau saulė

susirinko jas tarsi avietes.

Tu stiebiesi - veržies į pasaulį,

ir džiaugiesi stogus palietęs.

Prašapti - pradingti

Horizontalioje padėtyje

 

Žemė traukia mane it magnetas.

Nesipriešinu - pavargau...

Šiandien mano gyvenimas - statmenas,

Aš pati - horizontu tapau.

Tegul auga medžiai į dangų,

į mane suleidę šaknis.

Grįš gyvenimas bumerangu

ir nuspalvins žaliai akis.

Žodis saulei

Ilgi tavo pirštai iš ryto

ir dar ilgesni vakare.

Lieti, čiupinėji - dėl kito

ir niekad tiktai dėl savęs,

sukies, rodos, vis kaip vijurkas

aplinkui visus ir viską.

Vaikštom apakinti turtų -

taip tavo auksas tviska!

ir liūdim, kaip smarkiai liūdim,

tavęs ilgą laiką nematę.

Tu nušvieti kelią į būtį,

kurioj esam būt neįpratę.

Sukasi

 

Sukasi sukasi sukasi

Saulė aplinkui mane,

Ant mano šešėlio supasi

Laisvė. Šypsos delne

Surinktos mano bėdos -

Ir joms apsisuko galva!

Apsvaigus ant žemės sėduos.

Kokia stebuklinga diena...

Esu šviesa

Esu šviesa. Tik užmiršau, kaip šviesti.

Užgęsus slankioju šešėliuose žmonių

ir laukiu, kol kas nors išdrįs pakviesti,

išeit į saulę gerti spindulių.