Stabtelėjus

 

Stabteliu pusiaukelėj

ir klausiu 

savęs, sukaitusios nuo klausimo sunkumo,

ar mano šitaip nugyventa,

ar tik sapnuota

naktį baltą.

Jau visa, rodos, taip seniai nutikę

ir lyg ne man...

Gal iš tikrųjų sapnas?

Atklydęs iš kadaise buvusios manęs,

it dežavu, nušvietęs esatį,

paskatinęs dar kartą atsigręžti,

bet ne mane...

Tave!

Suradusį kažką pažįstamo

ar judesy, ar žvilgsny pasimetusiam

tarp skubančių žmonių, -

nei vieno veido nepažįstu...

Tik... Kas gi tai?

Bangelėmis išplaukę ant kaktos

plaukai ir Baltijos pilkumo akys

sustingo tėkmėje minios,

o lūpos klausia:

- Kur gi tu buvai?

Skubėjau. Vis skubėjau pro tave.

Kaip skuba vėjas, talžantis lietaus botagais.

Akla, kurti, pavargus, svetima,

užmiršusi, kaip kvepia saulė,

kaip glosto jos šviesa atsuktą skruostą...

Visai kaip tavo pasiilgę pirštai

man stabtelėjus... prisiminti.